Atjauta Hitleriui

✨ Šis įrašas paliečia dvasiškai jautrias temas, tokias kaip Hitleris, Antrasis pasaulinis karas ir sielų evoliucija. Jis parašytas iš sielos perspektyvos – su atjauta ir apmąstymu. Pasiimk tai, kas rezonuoja – visa kita gali likti nuošalyje.

Neseniai viename Facebook pranešime perskaičiau tokį klausimą:

„Štai žmogus, kuris, pasinaudodamas tam tikromis išorinėmis savybėmis, gali šimtus kitų būtybių naudoti savo nuoboduliui malšinti. Ar Dievas jį priims kaip mylimą palaidūną sūnų, net jei jis sugriovė tiek daug gyvybių? Ar tai mini apokaliptinis mokytojas, siųstas į žemę mokomaisiais tikslais? Kaip, pavyzdžiui, vertintum Stalino ir Hitlerio vaidmenis sielų žaidime?“

Ir mano nuoširdus atsakymas?

Taip, žinoma, Dievas jį priims.
Net tokie žmonės kaip Stalinas ar Hitleris kiekvienoje savo kūno ląstelėje turi Dieviškumo. Nėra nieko, ką žmogus galėtų padaryti, kad Dievas mylėtų jį daugiau ar mažiau. Kaip mylime augalą – ir kai jis dar tik sėkla, ir kai daigas, ir kai žydi, ir kai brandina vaisius – visos stadijos yra vienodai mylimos.

Aš neabejoju, kad daugeliui sielų Antrasis pasaulinis karas buvo be galo svarbus laikotarpis – sielos patirties portalas, kurį sunku pakartoti kitame gyvenime.
Kiek žmonių tikrai išgyveno, ką reiškia bijoti, mylėti, rizikuoti viskuo – net ir savo gyvybe – dėl nepažįstamojo? Net ir tamsiausiose vietose – koncentracijos stovykloje, Sibiro miškuose ar mūšio lauke – žmonės darė sielos lygio pasirinkimus: laikytis baimės ar dalintis meile. Net jei išorinis rezultatas liko beviltiškas, vidinė būsena keitėsi priklausomai nuo to, ką žmogus pasirinko išgyventi.

Sielos lygmenyje aš tikrai netikiu „sugadintais gyvenimais“. Šios sielos pasirinko tas patirtis – net ir skaudžiausias – būdamos sielos plane, turėdamos tam tikrą tikslą. Po to jos vėl gimė iš naujo, nešdamosis šias patirtis kaip išmintį ir energetinę atmintį.

Tikiu, kad žmonija kaip kolektyvas per karą išmoko labai svarbią pamoką – kas nutinka, kai viena grupė išaukštinama, o kita – nužmoginama.
Ir net šiandien, kai daug žmonių vis dar trokšta atsiskyrimo, hierarchijos ar viršenybės, Antrojo pasaulinio karo atmintis yra tarsi vidinis stabdis – psichologinė ir emocinė saugiklio sistema. Nedaug kas norėtų, kad tokia istorija pasikartotų. Tad vienaip ar kitaip, tas laikotarpis paskatino pasaulį bent šiek tiek giliau suprasti, ką reiškia vienybė, bendradarbiavimas ir bendras žmogiškumas – net per skausmą.

Kalbant konkrečiai apie Hitlerį – aš tikiu, kad jis buvo sutiktas su besąlygine meile savo dvasinių vedlių po mirties.
Tik jis pats galėjo save teisti – peržvelgdamas savo gyvenimą, spręsdamas, ko išmoko, ko nebenori kartoti, ką dar turi suprasti.

Net sielos, kurios po sunkios žemiškos patirties nenori grįžti, yra sutinkamos su meile. Jos yra apgaubiamos Dieviškosios energijos, joms suteikiama erdvė ilsėtis, gydytis ir pačioms apsispręsti – be spaudimo – ar jos nori vėl gimti, ar tęsti savo kelionę kitur.

Vienos regresijos sesijos metu mačiau praėjusį gyvenimą, kuriame buvau smurtaujančios barbarų grupės lyderis – toks, kuris įsiveržia į kaimus, žudo žmones, prievartauja moteris.
Buvo žiauru. Vienas intensyviausių gyvenimų, kokius esu matęs.

Bet tuo metu, regresijoje, aš jaučiau, ką jis (na, aš) jautė tame gyvenime – adrenaliną, jėgą, nenugalimumą.
Ir tada supratau: kiekviena siela yra buvusi abiejose pusėse – agresoriaus ir aukos.

Beveik visose kitose regresijose, kurias patyriau, buvau „nuskriaustasis“. Ir lengva įklimpti į tai: „Vargšas aš, niekam nieko blogo nepadariau. Kodėl man tai nutiko?“ Bet tada kyla baimė pačiai jėgai, baimė agresijai, baimė šešėliui.

Tas gyvenimas man priminė – siela mokosi per abi puses.
Troškimas valdyti, o su tuo ir žiaurumas, būdingas dar nesubrendusiam sielos etapui. Kaip mažas vaikas, kuris per „baisiuosius dvejus“ plėšo mamai plaukus, stumdo, rėkia. Tai nėra blogis – tai neišmokta pamoka.
Galiausiai siela supranta, kad daug gražiau pabučiuoti mamą nei ją skaudinti. Pakelti pargriuvusį, o ne jį nustumti.

Todėl aš laikau net tamsiausias sielas – net Hitlerį – savo širdyje su supratimu, kad kiekvienas esame Dievo vaikas, besimokantis per patirtį.
Tai nereiškia, kad pateisiname jų veiksmus.
Bet tai reiškia, kad gebame žvelgti plačiau – į sielos augimą, gijimą ir grįžimą į Šviesą.

2020-04-20