Vakar dalyvavau mūsų Mėnulio studijos gimtadienio šventėje Vilniuje. Buvo tortas, žvakės ir džiaugsmingas dainavimas — bet įvyko keistas momentas. Viena iš gimtadienio žvakių užgeso, ir kažkas pasakė: „Oi, mes jos neužpūtėm!“ Į ką kita moteris labai rimtai atsakė: „Negalima pūsti žvakių.“
Paklausėme kodėl, bet ji negalėjo paaiškinti — tik tiek, kad girdėjo, jog taip negalima. Tas momentas man įstrigo. Nes tai tobulas pavyzdys, kaip dvasiniai įsitikinimai gali tapti ribojantys — ne tik mums patiems, bet ir kitiems, ypač kai kartojame tai, ko patys nesuprantame.
Beždžionė ir kopėčios: psichologinis eksperimentas
Tai priminė gerai žinomą psichologinį eksperimentą. Grupė beždžionių buvo uždaryta kambaryje su kopėčiomis ir bananais viršuje. Kai tik kuri nors bandydavo lipti, visą grupę tyrėjai nupurkšdavo šaltu vandeniu. Galų gale visos nustojo bandyti. Tada tyrėjai atjungė purkštuvus ir po vieną pradėjo keisti beždžiones. Kai nauja bandydavo lipti — kitos ją puldavo, nors vandens jau niekas nepurškė. Galiausiai neliko nė vienos beždžionės, kuri būtų pati patyrusi tą bausmę — bet jos vis tiek puldinėjo naujas už tą patį veiksmą.
Kodėl? Nes „taip tiesiog yra“. Niekas nebežinojo priežasties. Niekas neklausė. Tiesiog aklai laikėsi taisyklės.
Dvasiniuose ratuose vyksta tas pats
Dvasinėse bendruomenėse tai labai dažna. Žmonės perduoda mokymus ar draudimus, kurių patys nesupranta — ir tada pyksta, jei kiti jų nesilaiko. Tai pavojinga. Jei pats nesupranti praktikos, bet vis tiek ragini kitus ją atlikti, tu ne tiesiog daliniesi įsitikinimu — tu palaikai aklo paklusnumo sistemą.
Grįžkime prie žvakių. Tikėjimas, kad negalima jų pūsti, kyla iš kai kurių tradicijų, kuriose ceremonialiai, dvasiniuose ritualuose naudojamos žvakės simbolizuoja šventą ugnies dvasią. Tokiu atveju, ją užpūsti laikoma nepagarba — ją reikėtų užgesinti specialiai arba leisti jai natūraliai sudegti. Jei tai tau padeda pajusti ryšį su ugnies elementu, prisiminti būti sąmoningam — puiku. Bet jei nežinai kodėl taip darai, tai tampa beprasmiu veiksmu. Ir kai tai pritaikoma visiškai nesusijusiai gimtadienio žvakei — be jokio supratimo — tai jau nebe šventa tradicija, o dogma.
Gimtadienio žvakės ir norai
Iš tiesų gimtadienio žvakės siejamos su visai kitu kolektyviniu įsitikinimu: kad jas išpūtus galima sugalvoti norą. Ir tai — labai galingas veiksmas! Dažnai tai vienintelis kartas metuose, kai net tie žmonės, kurie neužsiima jokiom manifestacijom, sutelkia dėmesį į savo svajones. Tai – nedidelis, bet magiškas momentas.
Net žmonės, kurie nelaiko savęs dvasingais, dažnai tiki šiuo įsitikinimu — ir tai teigiamas dalykas. Kai akimirką sustoji ir pamąstai, ko iš tikrųjų nori — tai jau žingsnis link to tikslo įgyvendinimo.
Įsitikinimai formuoja realybę
Ir galima eiti dar giliau. Dirbant su šešėliais, energetiškai ar sapnuose — įsitikinimai tiesiogiai formuoja patirtį. Jei tiki, kad tamsi jėga gali būti pašalinta tik per kitą žmogų — tai tavo realybė ir susidūrus su šešėliais tau bus būtina pagalba. Jei tiki, kad gali tai padaryti pats — ir tai tampa tavo realybe. Įsitikinimai lemia tavo galią arba priklausomybę nuo kitų.
Bet tai galioja ne tik dvasingume. Jei tiki, kad nesugebėsi sukurti apps'o — taip ir nepradėsi. Jei tiki, kad nesugebėsi sukurti ar išmokti kažko naujo — pasąmoningai save sabotuosi. Ir net jei visgi pabandysi, o tavo tikėjimas bus „vis tiek nepavyks“ — pasąmoningai skirsi mažiau energijos ir dėmesio. Tam, kad galiausiai galėtum jaustis, kad buvai teisus nuo pat pradžių. Ir jei tiki, kad coca cola yra nuodas ir ją vis tiek gersi, ji tau kenks labiau nei tam kuriam tai tiesiog gėrimas (tau veiks ir "nocebo" efektas, ne tik nesveiki kolos ingredientai).
Tačiau istorija rodo — jei esi „pakankamai išprotėjęs“ tikėti, kad gali padaryti neįmanoma — gali būti tas, kuriam pavyks.
Ribojantys įsitikinimai tarp žmonių
Labai svarbu: turime būti atsargūs perduodami savo įsitikinimus kitiems. Tai, kas tau tinka — gali netikti kitam. Vieniems reikia struktūros, kitiems — laisvės. Skirtingi požiūriai gali būti vienodai vertingi. Vienas didžiausių konfliktų šaltinių pasaulyje — bandymas įtvirtinti vieną vienintelę tiesą visiems.
Ypač pavojinga perduoti neigiamus ar ribojančius įsitikinimus. Kai sakome „tai blogai“, be konteksto ar paaiškinimo — ypač naujokui dvasiniame kelyje — tai gali sukelti ilgalaikį kaltės jausmą, baimę ar sumišimą. Tokie mažučiai įsitikinimai kaupiasi kaip nematomi pančiai.
Kolektyvinių įsitikinimų galia
Ir tai nėra abstraktu — tai turi realių pasekmių. Pagalvokime apie homofobiją, rasizmą, neapykantą — visa tai dažnai įskiepijama dar vaikystėje. Ne per patirtį, o per paveldėtą įsitikinimų sistemą. Ir tai virsta tikrais išgyvenimais: patyčiomis, atskirtimi, net savižudybėmis.
Yra žinomas eksperimentas, atliktas mokykloje, kai mokytoja vaikus padalijo pagal akių spalvą ir sukūrė dirbtinę tikėjimo sistemą: pasakė, kad mėlynakiai yra pranašesni – protingesni, švaresni, geresni žmonės, o rudakiai – tingūs, kvaili ir nepatikimi. Labai greitai klasėje ėmė reikštis viršenybės ir nepilnavertiškumo dinamika: mėlynakiai pradėjo žeminti rudakius, elgtis su jais žiauriai. Kitą dieną grupės buvo sukeistos – ir identiška dinamika išsivystė iš naujo, tik šįkart rudakiai dominavo. Vėliau šis eksperimentas kartotas ir su suaugusiais – rezultatai buvo tokie patys. Pakanka vieno iš išorės primesto, realybės neatitinkančio įsitikinimo – ir visa grupė ima elgtis pagal naują, iškreiptą pasaulio vaizdą. Tikėjimo sistema formuojasi greitai, o kartu su ja – ir socialinis elgesys. Taip lengvai galima sukurti dirbtinę realybę.
Įsitikinimas keičia net suvokimą. Sakoma, kad kai europiečių laivai pirmą kartą pasirodė Amerikos pakrantėse, vietiniai jų net nematė, kol vienas šamanas medituodamas juos ėmė matyti ir tada tą viziją atskleidė visiems kitiems — ne todėl, kad buvo akli, bet todėl, kad jų sąmonė negalėjo apdoroti to, ko niekada neįsivaizdavo. Ar tai tiesa, ar metafora — tai atskleidžia esmę: tai, kuo tikime, perfiltruoja tai, ką ir kaip matome.
Smurtiniuose santykiuose, kultuose ar propagandoje — tikėjimo sistemos visiškai pakeičia žmogaus suvokimą. Ir pasaulis aplink jį keičiasi pagal tai: įstatymai, normos, patirtys. Melas tampa realybe. Ir niekas nedrįsta jo kvestionuoti.
Ką daryti?
Užduoti klausimus. Klausti „kodėl“. Reflektuoti. Ir paleisti tai, kas nebetarnauja. Dvasiniuose ratuose — tai ypač svarbu. Ne viskas, kas sena, yra šventa. Ne kiekviena tradicija turi būti aklai tęsiama vien dėl to, kad ji sena.
O tiems, kurie tik pradeda dvasinį kelią: pasitikėkite savimi. Jei kažkas jums neatrodo teisinga ar prasminga — klauskite, tyrinėkite. Ir jei negaunate aiškaus, pagrįsto atsakymo — netikėkite aklai. Net jei tai sako seniausia knyga, garsiausias mokytojas ar pranašas, kuris sako, jog geba matyti ateitį. Ypač saugokitės tų, kurie teigia turintys vienintelę tiesą.
Tu pats kuri savo realybę.