Yra nedaug artimesnių jausmų nei būti iš tikrųjų pamatytai. Kai tavo esmė yra suprantama be poreikio aiškinti, teisintis ar save filtruoti. Tiems iš mūsų, kurie kalba per kūrybą — per dainą, poeziją, rankas žemėje ar per ceremoniją — mūsų menas tampa mūsų kalba. Kai ta kalba nėra girdima, širdyje lieka tylus ilgesys.
Dainuoti pradėjau tik prieš maždaug penkerius metus. Anksčiau visai nepataikydavau į natą. Tačiau laikui bėgant išmokau — ne todėl, kad norėjau koncertuoti, o todėl, kad manyje buvo kažkas, kas troško būti išreikšta. Mano dainos nėra pramoga. Tai sielos perdavimai. Emocijų, atminties ir gydymo nešėjos.
Nepaisant to, mano vyrui jos niekada nepatiko. Ir net ne neutraliu būdu — kartais jis tiesiog išeidavo iš kambario, kai pradėdavau dainuoti. Jis sakė, kad mano dainose per daug teksto, per daug žodžių. Ir aš suprantu, kad ne visi žmonės rezonuoja su visais meno kūriniais. Tačiau šiuo atveju tai buvo kitaip. Šios dainos buvo dalis mano sielos, kalbančios, ir ėmiau jausti, kad ši dalis mūsų santykiuose neturi kur nusileisti.
Prieš kurį laiką turėjau draugą, kuris tiesiog klausėsi. Jis sėdėjo priešais mane, žiūrėjo man į akis, kai dainavau, ir iš tikrųjų priėmė tai, ką siūliau. Tai manyje pažadino kažką netikėto — ne tiek romantišką simpatiją, kiek įsimylėjimą į patį buvimo pamatytai patyrimą. Tai buvo ir jaudinančiai gražu, ir skaudu, nes supratau, ko man trūksta.
Ilgai jaučiau, kad mano santykiuose kažko trūksta, bet negalėjau to įvardyti. Mano vyras yra geras žmogus. Mes kartu jau 12 metų — 2 metus draugavome ir 10 esame susituokę. Per tą laiką daug augome. Tačiau kažkur pakeliui pradėjau suvokti, kad jaučiuosi giliai nepamatyta — taip, kaip žodžiai net negali nusakyti.
Neseniai buvau pakviesta liudyti gėjų poros vestuves. Tai, kas mane taip giliai palietė, nebuvo vien tik ceremonija — tai buvo žvilgsnis jų akyse, kai jie stovėjo vienas prieš kitą. Sielų atpažinimas. Pagarbos kupinas buvimas. Atvirumas. Jie buvo kartu jau 14 metų — dar ilgiau nei mes. Ir tai, ką pamačiau, nebuvo įsimylėjimas ar naujos pradžios jaudulys. Tai buvo sielos matymas. Ir tuo momentu pagaliau galėjau įvardyti tai, ko man trūko. Norėjau būti taip pamatyta.
Ir dar kažką supratau: aš myliu savo vyrą ir tam tikra prasme visada mylėsiu. Bet aš nebetikiu, kad šiuo metu jis yra pajėgus mane taip pamatyti. Galbūt niekada nebuvo. Galbūt vieną dieną jis galės tai patirti su kažkuo kitu, kai bus pakankamai saugu jam pačiam leisti būti matomam. Bet aš nebegalėjau laikytis įsikibusi idėjos, kad jei tik pakankamai ilgai lauksiu ar pakankamai daug dirbsiu, kažkada būsiu visiškai sutikta. Tas momentas atnešė gilią aiškumą. Tai buvo tikras paleidimas — ne su kartėliu, o su priėmimu. Su tiesa. Su meile.
Dabar mano noras — kad mūsų santykiai natūraliai išsivystytų iš vyro ir žmonos ryšio į kažką naujo: gerą draugystę, bendrą tėvystę, buvimą bendrakeleiviais skirtinguose keliuose. Ir aš nuoširdžiai linkiu, kad Linas rastų žmogų, kuris galės jį iš tikrųjų pamatyti, ir su kuriuo jis jausis pakankamai saugus, kad leistų sau būti visiškai matomas.
Kai kurios pabaigos nėra pralaimėjimai. Jos yra švelnios durys į kažką nuoširdesnio, šventesnio ir laisvesnio.