Du žmonės konflikte kartais tampa tarsi vaikai, atsukę vienas kitam nugaras. Užsispyrę, nebendraujantys, tikintys, kad kaltas tik kitas, o aš – tik auka. Ir pasirenka „taurų“ atsitraukimo kelią. Kartais tai tikrai yra vienintelė išeitis – kito žmogaus nepakeisi, o atsitraukimas gali būti sveikas sprendimas.
Bet prieš tai labai svarbu – prisiimti 100% atsakomybę už savo indėlį į konfliktą.
Gal tai buvo žalingi veiksmai. Gal klaidos. O gal tiesiog neišsakytas skausmas ar spragos bendravime. Tik pažvelgęs į save sąžiningai, pripažinęs ir išsprendęs savo dalį, gali vėliau ramia širdimi paleisti situaciją – be nuoskaudos, be pasipriešinimo, su pagarba sau.
Galbūt jau beveik pribrendai pokalbiui. Vien tik nuspręsti dar kartą atsisukti į žmogų, kuriam buvai atsukęs nugarą, ir bandyti kalbėtis – tai jau milžiniškas žingsnis. Daug žmonių taip niekada ir nepadaro. Tad, jei tai padarei, nuoširdus sveikinimas.
Tačiau vien pokalbio nepakanka. Dažnai į jį einame norėdami išsakyti savo poziciją, būti išgirsti. Bet iš tiesų augame ne tada, kai kalbame, o tada, kai klausomės. Tad vietoj noro „išsakyti savo tiesą“, pabandyk į sudėtingą pokalbį eiti su tikslu išgirsti.
Pamatyti pasaulį kito žmogaus akimis. Suprasti, iš kokios perspektyvos jis mato situaciją. Sužinoti, kur jis jautėsi sužeistas, galbūt, tavo veiksmais.
Beveik garantuoju: jei šituos, gal kiek neįprastus tikslus, iškelsi kaip svarbiausius, pokalbis vyks ne tik sklandžiau, bet ir taps tikra dovana. Dovana tavo augimui, supratimui, naujų perspektyvų atradimui. Ir daugybė konfliktų, gimusių iš nesusipratimo, tiesiog ištirps.
Noras „būti teisiu“ ar „laimėtoju“ yra labai klaidingas požiūris į santykių konfliktų sprendimą. Nes vienintelis tikras „laimėjimas“ konflikte – tai augimas ir grįžimas į harmoniją. Pirmiausia su savimi. O jei pavyks – ir su kitu.