Lengva įsimylėti kačiukus. Jie švelnūs, žaismingi, be galo smalsūs. Juose yra kažkas tokio tyro, atveriančio širdį. Aš puikiai suprantu, kodėl tiek daug žmonių juos myli.
Tačiau kaip žmogus, baigęs gyvūnų mokslus ir daugelį metų globojęs kates, aš taip pat matau tą istorijos pusę, kurios daugelis nenori matyti — kai per daug kačių ir per mažai namų, ypač čia, Lietuvoje.
Ir kuo giliau einu dvasiniu keliu, tuo labiau suprantu, kad tikrai sąmoningas ir mylintis augintinio šeimininkas turi būti atsakingas — ne tik švelnus.
Nemaloni tiesa apie per didelį veisimą
Kai kurie žmonės — dažnai iš gerų ketinimų — renkasi veisti kates, nes jiems patinka turėti mažylius namuose. Tačiau daugelis nesupranta, kad kiekvienas sąmoningai atvestas kačiukas reiškia vienu šansu rasti namus mažiau katei, kuri jau yra gyva ir jau laukia savo namų.
Kiekvieną pavasarį matau prieglaudas ir gyvūnų globos organizacijas, užtvindytas nepageidaujamais kačiukais. Ir tas perteklius ne tik apsunkina mažylių namų paieškas — vyresnės, baikščios katės dažnai lieka išvis pamirštos.
Net jei surandate gerus namus kačiukams, tai yra namai, kurie galėjo priimti jau egzistuojančią, savo šeimos laukiančią katę — galbūt gyvenančią lauke, alkaną ir neapsaugotą, galbūt pasmerktą metų metus praleisti ankštame prieglaudos narvelyje. Taip net ir geranoriški veiksmai gali netyčia prisidėti prie problemos.
Dvasinė sterilizacijos pusė
Dvasinėse bendruomenėse sterilizacija gali kelti daug diskusijų. Kai kurie sako, kad tai nenatūralu ar prieštarauja gamtai. Teoriškai suprantu tokius nuogąstavimus. Tačiau svarbu pripažinti, kad augintinių laikymas butuose, sausas maistas ar instinktų ribojimas jau yra nenatūralūs. Šie gyvūnai negyvena miškuose gamtoje — jie gyvena miestuose, itin arti kitų kačių, ko natūraliai nepasirinktų, dažnai mažose, jų poreikių neatitinkančiose, nuobodžiose erdvėse.
Taip pat labai svarbu nesuprojektuoti į gyvūnus savo emocijų. Kai žmonės sako, kad sterilizacija neteisinga, nes „gyvūnai nori būti tėvais“, jie iš tiesų žiūri ne į gyvūną, o į žmogaus atspindį, įsivaizduoja save jo vietoje.
Skirtingai nei žmonės, dauguma gyvūnų nejaučia emocinio skausmo dėl to, kad negali daugintis. Jei nėra hormoninio impulso, jie to net nepasigenda. Katės negalvoja apie motinystę. Taip, kai hormonai aktyvūs — jos ieško poravimosi, ir dažnai būna švelnios su savo mažyliais. Bet ypač dažnai gimdydamos katės išsenka fiziškai, ima jausti stresą.
Esu mačiusi ne vieną katę, kuri po sterilizacijos tapo ramesnė, labiau atsipalaidavusi ir akivaizdžiai laimingesnė. Lyg galėtų pagaliau tiesiog būti.
Kartą klausiau moters, telepatiškai bendraujančios su gyvūnais interviu. Ji dalinosi, kad paaiškinus gyvūnams apie sterilizaciją ir apie tai, kiek daug kančios sukelia per didelis gimstamumas, jie suprasdavo. Jiems rūpėjo. Jie norėdavo padėti kitiems gyvūnams ir norėjo, kad visi turėtų namus. Jie matė visumą, tą didesnį paveikslą — dažnai aiškiau nei žmonės.
Taigi, jei mums iš tikrųjų rūpi gyvūnų gerovė, turime paklausti savęs: ar tikrai matome juos, ar tiesiog projektuojame savo poreikius ir emocijas?
Džiaugsminga alternatyva: globa ar sąmoningas gyvūnų priglaudimas
Štai kas gražu: jei mylite kačiukus, jų vis tiek gali būti jūsų gyvenime — net ir neprisidedant prie problemos.
Kiekvienais metais prieglaudos ir savanoriai ieško globėjų, ypač pavasarį. Esu globojusi daugybę vadų: kasmet globoju bent vadą, kartais ir kelias, ir kiekviena jų yra labai ypatinga. Žiūrėti, kaip jie auga, mokosi, žaidžia — tai ne tik džiaugsmas, bet ir tikras dvasinis išsipildymas. Čia ne tik mylime, rūpinamės, bet ir gelbėjatme gyvybes.
Jei ketinate priimti katę visam laikui — darykite tai sąmoningai. Tiek daug gyvūnų ieško namų — tiek prieglaudose, tiek iš privačių globėjų, tokių kaip aš.
Na o jei tikrai jaučiate, kad jums būtinas tam tikros veislės katinas — dėl alergijų ar elgesio savybių — bent jau rinkitės atsakingą, etišką veisėją, kuris rūpinasi gyvūnų sveikata, socializacija ir ilgalaike gerove. Venkite atsitiktinių ar pelno siekiančių veisėjų, kurie eksploatuoja kates, veisia per dažnai, nesilaiko higienos ir neatlieka sveikatos tyrimų. Tokiose sąlygose gimę kačiukai dažnai turi sveikatos, emocinių ar genetinių problemų. O jų mamos gyvena milžiniškame strese ir išnaudojime.
Nesvarbu, ar renkatės prieglaudą, globėją ar atsakingą veisėją — esmė ta pati: rinkitės sąmoningai, sąžiningai apmąstykite savo situaciją ir kas gali nutikti per 20 metų: jei teks kraustytis, ar iškils kitokių iššūkių, kaip užtikrinsite savo augintinio gerbūvį. Tik troškimo ir susižavėjimo mielais kačiukais nepakanka. Tegul jūsų sprendimas atspindi gyvūno sielą, orumą ir ilgalaikę gerovę.
Dalinimasis – kaip dvasinė praktika (ir dovana sau)
Ir dar vienas svarbus aspektas, kuris liečia daugiau nei vien kates.
Jei esate žmogus, sukūręs gerą gyvenimą — galbūt turite sėkmingą verslą, stabilią karjerą ar tiesiog šiek tiek daugiau laiko — tikiu, kad dalinimasis turėtų būti natūrali sąmoningo gyvenimo dalis.
Tai nebūtinai turi reikšti dideles pinigines aukas (nors jų tikrai daugybei nuostabius darbus darančių organizacijų labai reikia). Kartais tai gali būti jūsų laikas: savanorystė prieglaudoje, gyvūnų globa, pagalba šeimoms, o gal net vaikų globa, jei jūsų širdis to šaukiasi.
Ir čia slypi grožis: jūs ne tik duodate — jūs gaunate.
Yra kažkas labai giliai pripildančio, kai žinai, kad palikai teigiamą pėdsaką. Tai suteikia prasmės, bendrystės jausmą, ryšį su gyvenimu. Tai gali pakelti nuotaiką, nuraminti nerimą, palengvinti vienatvę, ir netgi — kaip rodo kai kurie tyrimai — pagerinti fizinę ir emocinę sveikatą. Kai veiki iš atjautos, tu pats tuo praturtėji.
Gyvūnų globa buvo ir yra vienas iš širdį labiausiai atveriančių dalykų mano gyvenime, tai mane moko rūpesčio, paleidimo ir besąlygiškos meilės. Ir tikiu, kad kai leidžiame sau duoti — net ir truputį — tampame brandesni dvasiškai.
Nes tikra dvasinė praktika nėra apie pabėgimą nuo pasaulio. Ji yra apie buvimą jame su meile.
🌱 Pabaigai
Išties myli gyvūną ne tik tada, kai jis švelnus ir gražus. Tikrą meilę patiri tada, kai rūpiniesi jo pažeidžiamumu, ateitimi ir vieta šiame pasaulyje.
Negalime išgelbėti visų. Bet galime gyventi taip, kad kenktume mažiau, o rūpestingumo būtų daugiau. Nesvarbu, ar globojate kačiukus, priimate suaugusią katę, aukojate prieglaudai, valgote mažiau mėsos ar kitų gyvulinių produktų ar tiesiog darote sąmoningesnius sprendimus dėl gyvūnų savo aplinkoje — tai svarbu. Viskas svarbu.
Atjauta yra kelias. Ir kiekvieną kartą, kai jį pasirenkate — jūs padedate apšviesti kelią kitiems.