Tamsos spiralė

Yra tokia spiralė, kurią pažįstu labai gerai.

Ji prasideda tyliai: netinkamai nuskambėjęs komentaras, per ilgai užsitęsus tyla, sugriuvę planai. Ir tada, beveik nepastebimai, randu save giliai viduje, giliai kokioje nors istorijoje. Ta istorija turi veikėjų: žmonės, kurie mane nuvylė, aplinkybės, susimokiusios prieš mane, situacija, kuri yra tiesiog, objektyviai, neteisinga. Jausmai tikri. Įrodymai nenuginčijami. Ir vis dėlto, kuo labiau gilinuosi, tuo blogiau jaučiuosi. Ne geriau, ne arčiau sprendimo, tiesiog... gilyn į tamsą.

Tai vadinu spirale. Ir pastebėjau kai ką įdomaus apie ją.

Spiralė visada nukreipta į išorę.

Kai esu jos viduje, mano mintys sukasi apie kitus žmones: ką jie padarė, ką turėjo omenyje, ką turėjo padaryti kitaip. Arba sukasi apie aplinkybes: netinkamą laiką, nesėkmę, nesusipratimą, kažką, kas neturėjo nutikti. Spiralėje visada yra kaltinamasis. Kartais tai žmogus, kurį myliu. Kartais tai situacija ar visata apskritai.

Ilgą laiką galvojau, kad sprendimas yra atidžiau nagrinėti tuos išorinius dalykus. Išsiaiškinti, kas iš tikrųjų kaltas. Geriau suprasti situaciją. Rasti tiesą.

Bet atradau kažką, kas mane nustebino: atsakymas gyvena ne ten.

Tai, ką supratau, ir manau, kad to negalėčiau suprasti neišgyvenusi, yra štai kas: kai esu tamsios spiralės viduje, beveik visada po išorine tamsos spirale vyksta kai kas kito. Kai kas tylesnio ir fundamentalesnio.

Praradau pasitikėjimą savimi.

Ne būtinai pasitikėjimą savo sprendimais ar gebėjimais. Tai kur kas giliau. Pasitikėjimą savo siela. Pasitikėjimą, kad einu man tinkamu keliu. Pasitikėjimą, kad esu palaikoma kažko didesnio: Dievo, visatos, aukštesniojo aš, gyvenimo. Ir kad ši jėga visada veda mane geru keliu. Tas tylus vidinis žinojimas: man viskas gerai. Esu ten, kur turiu būti. Judų teisinga kryptimi.

Kai tas pasitikėjimas tvirtas, galiu atlaikyti labai daug. Kai jis net šiek tiek sutrūkinėja, viskas ima atrodyti kaip pragaišties įrodymai.

Taigi dabar, kai pastebiu, kad spiralė prasideda, bandau padaryti kažką kontra-intuityvaus.

Nustoju nagrinėti žmones ir situacijas. Vietoj to atsigręžiu į vidų. Ne tam, kad kaltinčiau save (tai tik kita tų pačių spąstų versija) bet tam, kad paklausčiau: ar dabar pasitikiu savimi? Ar pasitikiu savo keliu? Ar jaučiuosi susijusi su kažkuo didesniu nei šis momentas?

Ir kai atsakymas yra ne, kai randu tą savo gyvenimo pamato įtrūkimą, ten ir fokusuojuosi. Ne į dramą, besiskleidžiančią priešais mane, bet į vidinės erdvės pamato atstatymą.

Kartais tai vyksta per tylą, maldą. Kartais per pokalbį su žmogumi, kuris mane mato. Kartais tiesiog įvardijant garsiai: praradau ryšį. Reikia jį rasti. Kartais naudoju awiri rapé (Brazilijos augalinę mediciną) su intencija aiškumui.

Tai, kas nutinka toliau, vis dar mane nustebina, net ir dabar, kai tai mačiau jau daug kartų. Kai vidinis pasitikėjimas atstatomas, kai vėl jaučiuosi ryšyje su savimi ir su tuo, kuo tikiu, išorinė drama pasikeičia. Ne visada todėl, kad pasikeičia aplinkybės. Bet todėl, kad pasikeičiu aš. Atrandu daugiau lengvumo. Daugiau atjautos tam, kas mano istorijoje buvo neigiamas veikėjas. Daugiau smalsumo apie jų kelionę ir apie tai, kaip mūsų keliai vienas kitam pasitarnauja.

Ir dažnai, dažniau nei tikėčiausi, problemos, kurios atrodė tokios milžiniškos, tiesiog išsisklaido. Ne todėl, kad jų nebuvo, bet todėl, kad jas mačiau per vidinės atskirties, situaciją iškraipančią, prizmę.

Problema niekada nebuvo apie tai, apie ką atrodė esanti.

Yra viena ypač paplitusi spiralės versija, kurią noriu įvardinti, nes ji tapo tokia įprasta ir taip socialiai priimtina, kad beveik nebeatrodo spirale.

Tai istorija, kurioje tavo ex, dabartinis partneris ar vienas iš tėvų yra narcizas. Ir pasakysiu, pati su tuo gana daug žaidžiau, tad tikrai nemetu puntukų į niekeno daržą :) . Tai labai paplitę interneto kultūroje ir labai lengva užsikabinti.

Noriu būti atidi čia, nes neatmetu tikro skausmo. Santykiai gali būti išties toksiški. Žmonės vienas kitą žeidžia, kartais labai stipriai, ir kai viskas byra, nuoskaudos, skausmas abejose pusėse gali priversti elgtis ne pačiais geriausiais būdais. Visa tai yra tikra ir be jokios klinikinės etiketės.

Bet narcizo naratyvas mūsų kultūroje tapo kažkuo kitu. Jis tapo būdu paversti istoriją visam laikui švaria, paprasta ir visiškai juodai balta. Priskirti vaidmenis: piktadarį ir auką, kurių niekada nereikia peržiūrėti. Naudoti psichologijos kalbą taip, kad atrodytų, kaip įžvalgi savirefleksija, nors iš tikrųjų tai tik dar vienas šydas.

Nes jei jis narcizas, santykiai žlugo dėl to, koks jis yra. Ne dėl kažko abipusio, ne dėl to, ką verta nagrinėti, ne dėl to, kas gali ko nors paprašyti iš tavęs. Nereikia žiūrėti į savo vaidmenį dinamikoje. Nereikia klausti, kodėl rinkaisi tokį santykį, ko ieškojai tokiame santykyje, kokius modelius galbūt nešiesi toliau.

Diagnozė uždaro visas tas duris vienu metu ir tai atrodo kaip išmintis. Leidžia tau būti teisiai ir dorybingai. Ir tuo pačiu atima galią, padaro auka ir užblokuoja bet kokią augimo galimybę.

Tiesa beveik visada yra sudėtingesnė ir žmogiškesnė. Dauguma santykiuose destruktyvių žmonių nėra psichopatiniai sąmokslininkai, sąmoningai siekiantys sukelti žalą. Tai žmonės, kurie patys pirmiausia buvo sužeisti, dažniausiai dar iki tavo atėjimo, ir kurie sukūrė sienas, modelius ir išgyvenimo būdus, kurie žaloja visus aplink juos, įskaitant juos pačius. Dažnai ypač juos pačius. Tai nereiškia, kad turi priimti žalingą elgesį. Tai nereiškia, kad ribos nereikalingos ar kad išeiti kartais nėra tinkamas sprendimas. Bet tai reiškia, kad „monstras" retai kada yra pilnas paveikslas.

Ir štai dalis, kuri man svarbiausia: net kai kas nors tikrai padarė žalos, naudingiausias klausimas niekada nėra išorinis „ką jie padarė ne taip?" Tai žvilgsnis į vidų: ko čia atėjau išmokti? Kaip galiu augti? Kur pati buvau „monstru"?

Kartais tas mokymasis yra apie ribas. Kartais apie tai, kad ankščiau atpažintum modelius. Kartais apie tai, kodėl pasirinkai šį žmogų, kodėl likai, kodėl vis tikėjaisi. Dalis to yra nuoširdžiai atpažinti, kad daugelį dalykų, dėl kurių kaltiname kitus, subtiliai darome patys.

Ir dažniausiai viskas grįžta prie to paties klausimo: kur praradau pasitikėjimą savimi ar kažkuo didesniu nei aš? Nes kai turi tą pasitikėjimą, visi sprendimai tampa aiškesni, lengvesni ir geba savyje talpinti atjautą.

Atsitraukti nuo aukos ir piktadario scenarijaus ir žvelgti į vidų yra vienintelė refleksija, kuri iš tikrųjų gali tave auginti.

Spiralė, apvilkta psichologine kalba, vis tiek yra spiralė. Ji vis tiek nukreipta į išorę. Ji vis tiek laiko tave įstrigusią, tik taip, kad iš vidaus atrodo, tarsi pagaliau viską matytum aiškiai. Ir tam tikra prasme ji pavojingesnė, nes leidžia tau jaustis tvirta, protinga, įžvalgia ir neginčytinos tiesos nešėja

Nesakau, kad tai lengva. Nesakau, kad visada pastebiu spiralę prieš atsidurdama jos viduje. Kartais suklumpu, kartais nepastebiu, kartais projektuoju ir leidžiuosi į spiralės labirintus.

Bet jau pakankamai pasitikiu šiuo modeliu, kad net kai esu pačiame jos sūkuryje, vos šiek tiek atsitraukusi, kažkokia mano dalis šnabžda: eik į vidų. Rask pasitikėjimą. Viskas kita gali palaukti. Ir stebuklingai, tai ne tik laukia. Kai mano iškraipymai ištirpsta aiškume, spiralės virsta kažkuo geresniu, nei galėjau įsivaizduoti. Kartais sprendimai tampa lengvi ir aiškūs. O kartais tiesiog nebelieka ką spręsti.