Lietuviška magija
Lietuvoje protėvių magija vis dar gyva, o žmonių ryšys su gamta daug stipresnis nei daugelyje kitų šalių. Šį kartą noriu palyginti su Anglija.
Anglijoje yra garsusis akmenų ratas – Stounhendžas, vieta, kupina paslapčių ir galios. Tačiau atvykus ten galima tik pažiūrėti į akmenis iš tolo. Brangūs bilietai, minios turistų, visur tvoros. Kruopščiai nupjauta žolė ir ženklai aiškiai nurodo: visa tai yra griežtai kontroliuojama. Toks „šventų vietų saugojimas“ iš tikrųjų yra kultūrinės programos dalis.
Tai ta pati programa, kuri pasireiškia prabangiuose namuose, kur tėvai šaukia ant vaikų už tai, kad jie palietė ką nors, ką gali sugadinti ar išpurvinti. Mintis, kad viskas, kas gražu ar magiška, turi būti apsaugota stiklu – neliečiama, neprieinama, nepažinta. Tarsi vaikystėje patirta magija dabar turi būti įrėminta ir laikoma saugiu atstumu.
Tačiau tikroji magija – ta, kuri atveria sielą, atidaro portalus į naujas realybes – nutinka per žaidimą. Per prisilietimą, lipimą, tyrinėjimą, sekimą vidiniu impulsu. Netgi tuo impulsu peržengti tvorą, ant kurios parašyta „Privati valda“.
Kai lankiausi Stounhendže, man skaudėjo. Skaudėjo matyti, kaip ši vieta – jei ji tikrai magiška – buvo užrakinta, pavirsta muziejiniu eksponatu. Ir ne tik ten. Aplink Angliją – ežerų pakrantėse – ženklai: „Negalima rinkti grybų“, „Uždrausta skinti uogas“. Jokio kontakto su gamta.
Matyt, gamta per galinga. Per daug magiška. Pavojinga.
Tiksliau – „taip mes saugome gamtą ir jus.“
Lietuvoje – priešingai. Beveik viskas leidžiama – bet chaoso nėra. Nėra anarchijos. Lietuvoje yra viena įspūdingiausių akmeninių galios vietų pasaulyje. Ir ji nėra senovinė. Orvidų sodyba buvo sukurta visai neseniai, bet joje daugiau magijos nei daugelyje „šventų“ paveldo vietų. Kodėl? Todėl, kad ten galima liesti akmenis. Lipti ant jų. Vaikščioti tarp jų. Tu esi kviečiamas žaisti.
Visa erdvė sukurta taip, kad negalėtum tiesiog praeiti autopilotu. Reikia judėti – pasilenkti, ropoti, lipti, šokti – šie judesiai išjungia pasąmoninius įpročius ir grąžina į dabarties akimirką. Į tą tyrą vaikystės būseną – į sielą. Bilietas kainuoja 4 eurus.
Panašių galios vietų – tiek gamtos, tiek žmogaus sukurtų – Lietuvoje apstu. Jos slepiasi dienos šviesoje, be jokių spynų. Tiesiog uždengtos nuvertinimo šydu. Tas, kuris laukia, kol kažkas iš išorės pasakys, kas „verta“, gali tiesiog praeiti pro portalą jo net nepamatęs.
Bet tas, kuris žiūri vaiko – magiškomis akimis – gali ten atrasti savo sielą. Ir joje slypinčią magiją.
Atraskime Lietuvą.
2020-09-08