Skridau namo iš vieno dvasinio renginio. Gavau vietą antroje lėktuvo eilėje, ir vos atsisėdusi pajutau keistą jausmą — lyg visata šią vietą man būtų skyrusi ne be priežasties. Pirmoji mintis buvo, kad galbūt gausiu kokį "apdovanojimą" — niekas šalia neatsisės, ir galėsiu patogiai išsitiesti per tris vietas. Bet kai įlipo paskutiniai keleiviai, laisvos vietos greitai užsipildė, ir supratau, kad klydau.
Į pirmąją eilę atėjo pora — vyras su žmona ar drauge. Jie paklausė stiuardesių, ar galėtų pasinaudoti tualetu prieš kylant. Joms sutikus, jie pastebėjo, kad pirmoje eilėje yra laisvų vietų, ir paklausė, ar galėtų ten atsisėsti (matyt, buvo gavę atskiras vietas). Stiuardesės paaiškino, kad šios vietos kainuoja papildomus 20 eurų. Pora nusprendė jas įsigyti. Iš bendravimo manieros buvo aišku — vyras atrodė protingas, pagarbus.
Bet tada jis pažvelgė į piloto kabiną ir, su aiškia nuostaba balse, garsiai paklausė stiuardesių:
„Ar šiandien pilotė bus moteris?“
(Tuo momentu tikėjausi, kad seks komplimentas... bet kitas sakinys kardinaliai pakeitė mano nuomonę apie jį.)
„Ar tai apskritai saugu?“
Viduje pajutau šoką. Mačiau, kaip stiuardesė šiek tiek susigūžė, bet atsakė:
„Ji yra labai patyrusi ir gera pilotė.“
Vyras vėl teiravosi:
„Labai patyrusi? Kiek jai metų? Ji atrodo labai jauna... kokių 40?“
Tuo momentu norėjau surikti, bet viskas, ką padariau — tai prunkštelėjau ir pasukau galvą taip, kaip sakome „ne“. Vyras šalia manęs paklausė, ką tas vyras pasakė, ir kai pasidalinau, sutikau palaikantį žvilgsnį.
Po šio pokalbio stiuardesei teko atlikti tą „saugumo šokį“ – instrukcijų demonstraciją. Nors paprastai į tai nekreipiu dėmesio, šįkart žiūrėjau labai atidžiai. Jos kūnas judėjo, bet veidas išdavė skausmą – tokį, kai norisi verkti, bet neleidi sau.
Pakilus lėktuvui užmigau. Atsibudau po kokios valandos, ir mane aplankė labai aiški žinutė, kurią pajutau turinti parašyti pilotei. Laimei, buvau įsigijusi rašiklį – galvojau, kad rašysiu dainas, bet, kaip paaiškėjo, rašiklis buvo reikalingas kitam. Radau mažą popieriaus skiautę, kuriai dar nebuvau sugadinusi dainų žodžiais, ir ėmiau rašyti. (Turiu kopiją, nes pirmiausia parašiau juodraštį – bijojau sugadinti vienintelį švarų lapelį.)
Žinutė buvo anglų kalba, bet čia pateikiu vertimą:
Labas,
Norėjau išreikšti, kaip gaila, kad tau tenka išgirsti tokius neišprususių, msognistinių vyrų komentarus vien dėl to, kad pasirinkai tapti pilote.
Aš tikiu, kad sekdama savo įkvėpimu tu įkvepi ne tik moteris, bet ir mažas mergaites, kurios skrenda tavo pilotuojamu lėktuvu.
Kai kuriems silpniems vyriškiems ego tai atrodo grėsmė, bet iš tikrųjų tai labai svarbus kolektyvinio virsmo etapas — ieškant balanso po ilgos patriarchato istorijos.
Visų šio pasaulio mergaičių vardu —
Ačiū.
Kai lėktuvas pradėjo ruoštis nusileidimui, sustabdžiau tą pačią stiuardesę, kuri, kaip jaučiau, buvo labiausiai paveikta. Padaviau raštelį ir pasakiau:
„Tai ne šiukšlė. Tai žinutė tau ir pilotei. Perskaityk, ir jei pajusi, perduok jai.“
Ji padėkojo, perskaitė, šiltai nusišypsojo, pasakė, kad būtinai perduos, ir pasitraukė į savo zoną, kur pakvietė kitas dvi stiuardeses ir kartu perskaitė žinutę. Mačiau, kaip rodė į tą vyrą (matyt, aiškindama kontekstą). Po to sulaukiau šiltų žvilgsnių ir iš kitų dvejų stiuardesių.
Bet tada pradėjo lįsti mintis – kad turiu kažką pasakyti ir tam vyrui. Iš pradžių galvoje skambėjo ne pačios gražiausios versijos... bet tada prisiminiau savo mokytojo dainos žodžius:
„Dabar yra šansas paversti savo nuodus perlais.“
Supratau, kad galiu nubrėžti ribą – bet su meile.
Kai lėktuvas nusileido, surinkau daiktus. Stebėjau, kaip tas vyras ruošiasi išeiti. Kai jis jau stovėjo, ramiai laukdamas atsidarančių durų, sukaupiau drąsą ir tariau:
„Dabar turi progą pasimokyti ir paaugti. Tai, kad moteris pilotuoja šį lėktuvą, reiškia, kad ji visą savo karjerą turėjo įrodyti daugiau nei dauguma kolegų vyrų. Ir tai dėl tokių vyrų kaip tu – mokytojų ar kolegų, kurie moterims taiko dvigubus standartus. Tikiuosi, kad apsvarstysi savo požiūrį į moteris, ir jei kada nors turėsi dukrą, neleisi sau jos menkinti taip, kaip šiandien bandėte sumenkinti šią pilotę.“
Jis atsakė:
„Matyt, negirdėjai pokalbio pabaigos – vėliau pasakiau, kad tikriausiai net saugiau skristi su moterimi. Tai buvo tik juokas. Mes viską išsiaiškinome su stiuardesėm.“
Aš:
„Tikrai, tos dalies negirdėjau. Bet tuo atveju – tavo juokas nebuvo juokingas. Aš mačiau jų reakciją. Ir man nebuvo juokinga.“
Šalia manęs sėdėjęs vyras vėl parodė švelnų palaikymą, o išlipant iš lėktuvo tas vyras šiek tiek pasitraukė į šoną ir rankos mostu parodė, kad eičiau pirma.
Tą pačią dieną netikėtai „Female Quotient“ Facebook grupėje pamačiau statistiką:
„Moterys sudaro mažiau nei 20 % visų aviacijos profesijų. Tik 5 % piločių yra moterys, o oro linijų vadovėmis dirba tik apie 6 % moterų.“
Sulaukiau šiek tiek kritikos – kai kam ši istorija atrodė per daug neįtikėtina, kiti sakė, kad tekstas skamba taip, tarsi visus sutikus laikyčiau žemesniais už save. Bet taip tikrai nėra. Tiesiog tą dieną jaučiau labai gilų įkvėpimą, stiprų ryšį su siela. Daugeliu dienų neturėčiau drąsos net padėti raštelio stiuardesei, ką jau kalbėti apie pokalbį su nepažįstamu vyru.
Tie du maži veiksmai man kainavo daug vidinių pastangų (rašydama net apsiverkiau). Man ši istorija – apie baimės peržengimą, kuris padėjo pasijusti truputį stipresnei.
Ir jei šią istoriją skaito kita moteris, norėčiau palinkėti –
niekada neapkarpyk savo sparnų dėl baikščių vyrų komentarų.