Mano tamsi sielos naktis

Vakar supratau, kad noriu parašyti šią pasidalinimą ir, kaip man dažnai tokiais atvejais nutinka, pabudau vidury nakties su mintyse besiformuojančiu tekstu ir negalėjau užmigti. Taigi pamažu tai rašau, nes gimsta nauja diena.

Šį savaitgalį nuvykau į Selva organizuojamą moterų ritritą ir turėjau man labai naujos patirties. Šios praktikos tikslas – pasigilinti į save, sutikti savo sunkias emocijas, savo šešėlį. Ir visas renginys man buvo labai lengvas, jaučiau daug džiaugsmo ir gilios, įžemintos ramybės. Dažniausiai gyvenime į praktikas keliauju iškilus kokiai nors problemai ar tam, kad padėčiau kitiems, todėl retas atvejis, kai randu džiaugsmą ir ramybę, kai sąmoningai stengiuosi eiti skausmo link. Ši patirtis man buvo patvirtinimas, kad sugebėjau rasti kelią į giliai harmoningą ir įžemintą kelią. Ir tai labai geras jausmas. Ir tuomet pajutau, kad atėjo laikas seniai jau laukusiam pasidalinimui apie tai, kas nutiko man, kai man labai trūko įsižeminimo savo dvasiniame kelyje.

Prieš 3 metus, kai mano vaikui buvo kiek daugiau nei pusė metų, aš buvau visiškoje palaimoje. Nors pasaulis bijojo koronaviruso, šiame kolektyviniame procese mačiau ir naudingų apsivalymo temų. Sunkių emocijų po gimdymo nejaučiau, tikrai jaučiausi geriau nei bet kada gyvenime, visu pajėgumu lankiau įvairius kursus, dariau dvasines praktikas. Jaučiau giliai ir jaučiau daug. Lyg vėjo papūstas lapas lengvai perimdavau kitų emocijas. Kartą draugė man parašė apie savo labai sumišusius išgyvenimus ir aš pati pajutau, kaip žemė pradėjo slysti iš po kojų, jaučiau, kaip priklausomai nuo vidinės būsenos keliauju per skirtingas realybes, kurių pasikeitimą akimirksniu mačiau dar gerą savaitę po vienos dienos pabendravimo su drauge. Patyriau nuostabiai gražių ryšių su įvairiais sielos vedliais, jaučiausi kaip niekad artima jiems. Niekada iki tol nebuvau girdėjusi jų žinučių taip giliai.

Ir tada, pajutusi tokią pakilią nuotaiką, perskaičiau Teal Swan knygą. Ji pasidalijo labai paprasta meditacijos praktika. Jau ne kartą tai dariau, bet anksčiau tai trukdavo tik kelias minutes. Ir čia buvo rekomendacija tą meditaciją daryti „iki galo“, kol tikrai įvyks pokytis. Supratau, kad iš tikrųjų niekada nedaviau laiko savo emocijoms „iki galo“. Kaskart, kai dalyvaudavau kokioje nors dvasinės terapijos konsultacijoje ir bandydavau sekti emociją bei gilintis, baigdavosi taip, kad mane vedantis žmogus seansą baigdavo tiesiog emocijų viduryje, nes procesas užtrukdavo per ilgai. Supratau, kad niekas kitas man nesuteiks tiek laiko, kiek man reikia, kad galėčiau pilnai pajusti tai, ką jaučiu, jei to laiko pati neduosiu sau. Ir aš tiesiog nusprendžiau būti su savo jausmais, pojūčiais ir emocijomis iki galo. Net jei man reiktų 3 dienas praleisti praktikoje. Prisimenu šią mintį ir tada ji (ironiškai) išsipildė, kai buvau ją pamiršusi.

Taigi vieną naktį, kai šeima miegojo, aš tiesiog gulėjau lovoje ir pradėjau medituoti. Meditavau ilgai, apie 3 valandas, ir pasiekiau tai, ką aiškiai jaučiau kaip meditacijos pabaigą: patvirtinimą, kad gavau tai, ko norėjau. Jausmas buvo toks, kad visas kūnas pradėjo virpėti patyrus kosminį orgazmą. Net atrodė, kad mano kūnas (ar siela) tapo lengvesnis ir atrodė, kad aš šiek tiek pakilau į tokią malonią nesvarumo būseną. Ir tada pakilo vienas vaikystės prisiminimas, kurį prisiminiau ir iki tol, bet iki tol tas prisiminimas buvo nespalvotas ir su tam tikra pradžia ir pabaiga, po kurios aš jau nebeprisiminiau. O dabar jis pasirodė itin ryškiai, su spalvomis ir kupinas pojūčių. Ir daug išsamiau: aš labai aiškiai pamačiau, kad tai, ką visą gyvenimą laikiau tikra atmintimi ir tiesa, buvo gana smarkiai apkarpyta ir šis apkarpymas gana stipriai iškreipė emocinį tos patirties vaizdą. Tai mane be galo suintrigavo. Kelias dienas integravau šią patirtį ir tą prisiminimą, vėl rasdama jam vietą savo gyvenimo prisiminimų lentynose, tik dabar jau kitokiam: pilnam, spalvingam prisiminimui, kuris paveikė mano santykius su vienu iš tėvų. Ir tada nusprendžiau pakartoti meditaciją. Tokiam savęs tyrinėjimui paskyriau dar vieną naktį. Patirtis buvo identiška, tik šį kartą ne vienas, o penki prisiminimai iškilo taip pat ryškiai ir giliai. Įdomu tai, kad ne visi jie buvo trauminiai. Kai kurie buvo labai malonūs ir linksmi. Ir visi jie pakeitė mano santykius su artimaisiais. Nes supratau, kad daug kas, ką maniau prisimenu, nebuvo pilna tiesa – prisiminimai buvo patogiai apkarpyti, kad galėčiau jausti emocijas, kurias jaučiau tėvų ar artimųjų atžvilgiu ir jos nebūtų pernelyg sudėtingos (pvz. prisiminimas, kai mama kažkada nepelnytai supyko ant manęs ir mušė, čia ir baigdavosi mano senoje prisiminimo versijoje, bet pamačiusi pilną jo versiją, taip pat pamačiau, kaip mama išsigando, kai suprato, kad aš tikrai nieko blogo nepadariau. , kaip ji iš karto atsiprašė ir pasakė, kad padarė klaidą ir padarė kažką ne taip ir bandė taisyti situaciją).

Mane labai sudomino ši patirtis. Kas užrakinta mūsų pasąmonėje? Kas mums atrodo kaip tikroji tiesa? Kaip galime save apgauti? Visai kaip kai kurie žurnalistai, kurie patogiu būdu ima ir iškarpo filmuotą medžiagą, kad sukurtų skambias antraštes ten, kur dramos iš tikrųjų nė nebuvo. Taip pat mačiau, kaip tam tikri suaugusiųjų žodžiai ar veiksmai paliko pėdsakus pasąmonėje ir net jei iki šiol tam tikrų dalykų negalėjau prisiminti, kaip tos situacijos sukūrė tam tikras „programas“ – įsitikinimus apie save, pasaulį, kitus žmones ir kaip tai vis dar paveikė mano gyvenimą net suaugus. Tai buvo absoliučiai nuostabi patirtis, kurios paragavus, norėjau keliauti dar giliau.

Tada turėjau ceremoniją su augalų dvasiomis. Kadangi tai buvo naktinė praktika, šiomis dienomis trūko miego. Žinau, kad daugelis, ką nors girdėję apie mano tamsią sielos naktį, tiki, kad man taip atsitiko būtent dėl ​​šios praktikos, dėl augalų. Sąžiningai to nebuvo. Tačiau augalų ceremonija galėjo šiai meditacinei praktikai suteikti papildomo gylio, nes mano pasąmonė buvo atviresnė, o miego trūkumas galėjo sustiprinti patirtį. Taip pat tai, kad turėjau mažą vaiką, galėjo reikšti, kad mano kūne buvo tam tikras hormoninis kokteilis, kuris taip pat sustiprino patirtį.

Taigi, jau visiškai grįžus ant žemės po susitikimo su augalais, bet fiziškai dar visiškai neatsigavus (neturėjau laiko pakankamai pavalgyti ir pamiegoti) po dienos poilsio, šią meditacijos praktiką atlikau trečią kartą. Šį kartą nutiko kažkas labai netikėto. Vietoj vieno ar kelių prisiminimų atsivėrė visa mano pasąmonė. Tai reiškė, kad man be perstojo ėmė plūsti prisiminimai. Kai kurie iš jų buvo gražūs, bet daugelis – traumuojantys arba palikę ribojančius, neigiamus įsitikinimus. Tai buvo procesas, kai galėjau sustoti tik užkąsti ir šiek tiek pamiegoti, o visą likusį laiką tiesiog ryškiai mačiau vienas po kito kylančius prisiminimus ir tai truko apie 3 dienas (kaip ir mano pirminis „užsakymas“, kur sakiau, kad jei reikia, 3 dienas sėdėsiu su savimi). Per tą laiką įvyko labai įdomių dalykų. Nesu iš tų, kurie dažnai bendrauju su tėvais telefonu, bet tiek mama, tiek tėtis skambino šio proceso metu, kad pasidalintų dideliais įvykiais. Tomis dienomis mano tėčiui, mamai ir broliui nutiko gyvenimą pakeitusių sprendimų ar įvykių. Aiškiai pajutau ir mačiau, kaip šis darbas su pasąmonės programų „nulaužimu“ keičia ne tik mano, bet ir artimųjų realybę. Patyriau būseną, artimą nušvitimui. Tačiau tuo pat metu šiai patirčiai trūko vieno esminio elemento – įžeminimo.

Kurį laiką norėjau nulaužti visas tas programas, todėl nusprendžiau nekreipti dėmesio į savo baimes ir visuomenės taisykles. Pradėjau elgtis labai impulsyviai ir man nebūdingai. Jaučiausi nepažeidžiama. Kol nukritau nuo elektrinio paspirtuko ir supratau, kad nereikia eiti kiaurai baimės, o baimė gali būti labai naudinga priemonė, primenanti šiek tiek sulėtinti greitį ir elgtis su savimi švelniau bei atsargiau. :)

Pradėjau matyti astralą, girdėti žinutes iš kolektyvinės sąmonės, jausti ryšį su viskuo.

Labai stipriai pajutau dvasinę tiesą, kad viskas vyksta dėl manęs ir man. Tačiau, turint omenyje, kad tuo metu pandemija buvo įkarštyje ir buvo daug labai sudėtingų ir sunkių dalykų vykstančių kolektyve, prisiėmiau atsakomybę už viską. Ir neilgai trukus ši pakili būsena pavirto į visišką siaubą. Nors dieną patirdavau daug magijos, naktį pradėjau jausti daug sunkesnę energiją. Kai bandžiau užmigti, girdėdavau daugelio žmonių skausmą. Tų, kurie gyvi, ir tų, kurių seniai nebėra. Pavyzdžiui, kartą teko būti šalia vaikų, dusinamų dujų kamerose, ir girdėti jų verksmą. Kitą kartą fiziškai pajutau, kad esu deginama cigarečių nuorukomis ir žiebtuvėliais. Ir tai vykdavo kiekvieną vakarą. Negalėjau užmigti. Todėl neturėjau laiko ilsėtis, o patirtis darėsi vis psichodeliškesnė ir vis labiau gąsdinanti. Papuoliau į gėdos, nevertumo, baimių kanalą. Ėmiau melstis, kad užmerkčiau trečią akį ir šiuos suaktyvėjusius pojūčius. Pagaliau pradėjau jausti absoliučią gyvenimo beprasmybę. Meldžiausi mirties. Aš buvau gana ypatingame kalėjime, nes žmonės, kuriems per daug skauda, ​​dažnai galvoja, kad savižudybė yra išeitis. Tuo tarpu aš visiškai tikėdama reinkarnacija ir tuo, kad jei neišmoksime pamokos, turėsime tai daryti dar kartą kitame gyvenime, supratau, kad jei taip išeisiu, turėsiu tai patirti dar kartą, ir tikriausiai dar blogiau.

Aš padariau daug kvailų dalykų. Kartais apimdavo didžiulė baimė ir impulsas bėgti. Bėgdavau į mišką, sukeldama nerimą artimiesiems. O atsidūrusi miške, suprasdavau, kad neturiu kur bėgti. Ir todėl leisdavau jiems mane surasti. Norėjau bet kokia kaina grįžti į savo įprastą realybę, nes jaučiau, kad šis psichodelinis pasaulis tiesiog reiškia, kad kažkuriuo metu išėjau pro netinkamas duris ir man tereikia rasti kažkokį sugrįžimo kanalą. O gal tai sapnas ir aš tuoj atsibusiu? Galbūt tai yra tam tikra ceremonijos patirtis, kurią kartais patiria žmonės, kai jaučiasi visam laikui įstrigę kažkokioje keistoje laiko kilpoje? Galbūt aš patekau į kokią nors avariją ir dabar esu komos būsenoje, todėl jaučiuosi tarsi patekusu į šį beprotišką labirintą, iš kurio nerandu išeities?...

O ką reikia padaryti norint pabusti sapne? - Bent jau mano patirtimi, daryti beprotiškus dalykus. Žinoma, geriausias būdas yra mirti. Gerai, kad neturiu drąsos nusižudyti. Štai kodėl aš tiesiog meldžiau mirties. Kartą teko važiuoti vienai iš taško A į tašką B. Sėdau prie vairo ir tariau Dievui: "Žiūrėk, dabar puiki proga. Aš važiuosiu ir nesustosiu. Mano kelyje padėk kokią rimtą kliūtį ir leisk man greitai mirti. Juk nieko naudingo šiam pasauliui tokioje būsenoje padaryti negaliu. Tiesiog eikvoju jo išteklius (valgau, geriu, tuštinuosi švariame vandenyje, valausi po jo popieriumi (medžių žudymas))“ – jaučiausi visiškai nenaudinga, labai labai žemame savivertės taške. Kaip koks parazitas. Ir šioje kelionėje patyriau labai įdomią patirtį, kurią priėmiau kaip savotišką žinią. Nes iš tikrųjų mano kelyje atsirado kliūtis. Du šunys išbėgo tiesiai priešais automobilį. O aš važiavau labai greitai ir nestabdžiau. Ir jiems pavyko išvengti smūgio. Nieko neatsitiko. Tiesiog aiškiai pajutau adrenalino antplūdį. Ir viduje išgirdau žinią "taip, galiu sukurti kliūtį tavo kelyje. Tu galėjai mirti šiandien. Bet dabar ne tavo laikas. Tu vis dar turi misiją šioje žemėje, net jei nesijauti galinti kažką naudingo nuveikti šiuo metu. Man tavęs vis dar reikia čia." Nuo tos dienos aš nustojau melsti mirties. Nors vis dar visiškai netikėjau savimi, jaučiau, kad dėl kažkokios nesuprantamos priežasties Dievas mane laikė reikalinga šiai žemei.

Atėjo ir dar vienas labai svarbus suvokimas. Kad nerasiu stebuklingų durų, kurios leistų man grįžti į seną realybę. Viskas, ką galiu padaryti, tai judėti į priekį. Galiu pasiekti harmoningą realybę, bet ji nebus tokia pati. Nes šioje kelionėje galime eiti tik į priekį. Tai taip pat labai atpalaidavo: nustojau daryti nesąmones tikėdamasi, kad tai bus stebuklingas žingsnis, kuris mane sugrąžins.

Praėjo dienos, savaitės, net mėnesiai. Visa ši patirtis mane nuvedė į gilią depresiją. Man momentinė mano minčių manifestacija buvo per didelė atsakomybė, kai mintys kartais būdavo gana beprotiškos ir tamsios ir jų kontroliuoti niekaip negebėjau. Man buvo baisu ir tai, kad išgąsdinau visus savo artimuosius ir sukėliau jiems sunkių emocijų bei baimių. Niekada nenorėjau skleisti tamsos. Pradėjau bijoti judėti, mąstyti. Tikrai visko bijojau. Bijojau išlipti iš lovos ne ta koja. Bijojau valgant ant žemės numesti trupinių. Bijojau pagalvoti neteisingą mintį.

Tuo metu buvo žiema, ta pandemijos „fazė“, kai buvo draudžiama vykti net į gretimą miestą. Ir mes tuo metu gyvenome su giminaičiais, kur mano žemesnę nei dumblas savivertę, šiame žemame taške labai techniškai ir palaikė. Be to, fone visada eidavo radijas ir žinios. O ten visada transliuojama neigiama informacija. O tuo metu man atrodė, kad viskas, kas ten transliuojama yra mano kaltė... na, nieko keisto, kad nors ir padariau reikiamus suvokimus ir išmokau daug gilių pamokų, iš tos depresijos išsivaduoti man tuo metu nepavyko.

Dabar noriu trumpai pasidalinti savo patirtimi su įvairiais gyduoliais ir t.t. Tiesiog buvo įdomu tai patirti ir pamatyti, kaip žmonės dirba su tikrai sudėtinga situacija :)

Taigi, pirmasis žmogus, pas kurį apsilankiau, buvo psichologas, turintis daug patirties su tokia psichodeline psichoze. Daug su juo kalbėjausi, man ten buvo labai keista patirtis, bet vienas dalykas, kurį jis pasakė, buvo tarsi gelbėjimosi ratas, padedantis vos išsilaikyti virš vandens per didžiulę audrą. Jis pasakė maždaug taip: "Tau atsivėrė visa pasąmonė. Dabar yra sunku, nes mes pasamonę turime dėl svarbios priežasties ir paprastai neatsimename visko iš karto ir ne veltui. Mūsų sąmonei išlaikyti visus prisiminimus yra per didelis informacijos srautas. Bet mūsų smegenys yra labai protingas ir galingas instrumentas. Nors tau dabar atrodo, kad kažkas tavo viduje sulūžo, galbūt, nepataisomai, šiuo metu tavo protas viską dėlioja į lentynas, tvarko. Gali atrodyti. kad niekas nesikeičia, kad situacija tik blogėja, bet kartais, kai mes kažką valome ir tvarkome, gali atrodyti, kad netvarka tik auga ir tampa vis didesnė nei bet kada anksčiau, tačiau netvarkingiausiai viskas atrodo prieš pat viską sudedant atgal į lentynėles ir įsivyraujant harmonijai. Žinok, kad tai gali užtrukti, bet tavo smegenys viską sudėlios atgal." Po tos patirties niekada nebendravau su šiuo žmogumi, bet tikrai jaučiu jam gilų dėkingumą už šią išmintį ir tą vilties spindulį, kuris uždegė ir nušvietė visą patirtį.

Tada kreipėmės ir į labai populiarų šamaną tarp draugų. Patirtis su juo buvo keista. Teko su juo bendrauti internetu ir su vertėja. Čia verta paminėti, kad tuo metu labai bijojau visų technikos priemonių, turėjau tam tikrų paranoidinės šizofrenijos apraiškų ir jausmo lyg kažkas mane seka/stebi. Todėl man būti prieš kamerą ir įrašymo įrangą buvo ypatingai nemalonu. Tai vien tai buvo didelis stresas. Tada šiam šamanui paaiškinau, kaip jaučiuosi. Jis pasakė, kad negalės man padėti, nebent keletą dienų atlikčiau kelis darbus. Ir tas dalykų sąrašas buvo keistas. Pirmieji dalykai buvo logiški: fizinis judėjimas, pakankamai skysčių atsigerti, bet jis tęsė sąrašą ir pradėjo kalbėti visiškas nesąmones. Na, maniau, kad tai buvo koks nors testas ar kažkas panašaus, todėl tas kelias dienas dariau tuos pagrindinius dalykus. Nors man jie ir atrodė visai beprasmiški. Ir prireikė daug jėgų, kad prisiversčiau tai padaryti. Ir po tų kelių dienų, kai paskambinau ir pasakiau, kaip jaučiuosi, sulaukiau atsakymo "Tau negaliu padėti. Tu labiau mirusi nei gyva. Švaistai mano laiką." Nebuvau nustebus ar net nusivylus. Tačiau buvo vienas įdomus momentas. Tikrai žinojau, kad kažkas su manimi negerai. Bet pokalbio metu man atrodė, kad kažkas negerai ir tarp vertėjos ir šamano, gal net labiau nei man tuo momentu. Jis pasakydavo vieną dalyką (na, aš ne viską suprantu Ispanų kalbą, bet suprantu pakankamai, kad suprasčiau esmę), o ji išversdavo ką nors kitaip. Buvo labai keista žiūrėti. Aišku, pagalvojau, gal aš čia kažką projektuoju ir įsivaizduoju tai, ko nėra. Tačiau po poros dienų gavus laišką, kad jie nusprendė daugiau kartu nedirbti, gavau bent minimalų pasitikėjimo „pastiprinimą“, patvirtinimą, kad nepraradau gebėjimo išskaityti žmones. :)

Tada nuėjome pas draugo rekomenduotą lietuvį gyduolį. Tai buvo gan juokinga patirtis. Vos tik įžengiau pro duris į šį keistai sovietiniu stiliumi įrengtą kambarį, prisistatė pagyvenęs, labai šaltas vyras (nejaučiau nei šilumos, nei kažkokios senelio energijos): „Mano vardas yra gyduolis X. Taigi, tikriausiai mane pažįstate iš televizijos, nes esu labai žinomas, dalyvavau tokioje ir tokioje laidoje ir esu labai stiprus gyduolis“. Gerai... nemažai raudonų vėliavėlių? xD

Tada jis priėjo prie manęs ir palietė mano bliuskutę ir pradėjo kelti, aš atšokau atgal ir pasakiau "neliesk manęs", jis pasakė "iš kokios medžiagos šita bliuskutė? Gal galite nuimti, man sunku dirbti per sintetiką“. "Ne, aš negaliu nusiimti bliuskutės ir nelieskite manęs" [wtf???]. Jis buvo liepęs atnešti vandens, kurį „įkraus“. Tada jis pradėjo daryti kažkokią meditaciją, kad įlįstų į mano sistemą ir patikrintų, kas su manimi negerai. Bet man labai nepatiko jo energija ir požiūris, elgesys todėl iš karto pradėjau kurti apsauginį lauką, skydą, kviesti savo vedlius, kad apsaugotų mane ir neįleistų jokios jo energijos. Jaučiausi visiškai rami, nes net būdama žemiausiame savo gyvenimo taške, nuoširdžiai žinojau, kad galiu apsisaugoti nuo šio žmogaus, nes buvau energetiškai stipresnė. Baigęs meditaciją (kuri man atrodė labai nelogiška) davė mums to vandens ir išvedė pro duris. Manau, čia aktualu, kad mano vyras (Linas) jam davė 50 eurų. Su vyru išėjome pro duris ir kiek paėję nuo tos vietos vienu metu ištarėmė. Aš: "Šito vandens aš tikrai negersiu" ir Linas: "gal išmetam į konteinerį?". Tuo metu džiaugsmo jaučiau labai mažai, tačiau toks mažytis vaikiškas ryšys leido kelias sekundes pajusti džiaugsmo emociją. Esu dėkinga tam gyduoliui už tai :) po kelių valandų jis paskambino ir paklausė, kada vėl ateisime. Linas pasakė, kad daugiau neatvažiuosim. Gyduolis nusivylė, net šiek tiek supyko. Tada paskambino kitą dieną. Ir pasakė: „Jei neateisite pas mane, tai eikit tiesiai į onkologijos kliniką arba po mėnesio teks dalyvauti laidotuvėse“. Labai džiaugiuosi, kad žinojau, kad jis tikrai negali patekti į mano struktūras, nes meditavau apsaugą, džiaugiuosi, kad jaučiau, kad esu stipresnė už jį, nes kitaip, jei nebūčiau tiek ilgai ėjusi dvasiniu keliu, tokia šio "gyduolio" taktika tikrai galėtų sukelti ligą. Tai tarsi grasinimas, neigiama manifestacija. Kitaip tariant, siaubingai neprofesionalu.

Buvome ir pas psichiatrą. Sakė, kad jei nemaitinčiau krūtimi, reiktų man keliauti į psichiatrijos ligoninę. O šiuo atveju man tikrai reiktų pradėti gerti antidepresantus. Ir tokia būsena dabar visam gyvenimui yra nauja norma, turėčiau susitaikyti su tuo, kad kiekvieną rudenį ir pavasarį bus paūmėjimas. Dėkoju už nuomonę, pone gydytojau. Ir ačiū Linui, kad jis man visgi nenupirko tų antidepresantų.

Tada buvo dvi tikrai „dėmesio vertos“ Lietuvos gyduolės moterys. Vos prasidėjus procesui Linas kreipėsi į astrologę Angeliną Zolotorienę. Nedetalizuodamas, jis paprašė jos pažiūrėti, ką žvaigždės ir planetos sako apie mano situaciją. Ji sakė: "Kai yra toks išsidėstymas, gali kilti rimtų iššūkių su sveikata, tačiau moterims tai ypač dažnai pasireiškia per psichiką, labai tikėtinos psichologinės problemos. Šį kartą tai truks 3-4 mėnesius. Po to, kitą rudenį gali kilti banga ir tada tai nurims“. Džiaugiuosi, kad pavyko išvengti tos rudens bangos. Bet kaip sekėsi, pasidalinsiu vėliau :)

Kita moteris vardu Meilė. Linas jai paskambino ir pasakė, kad tokia situacija su žmona, ji jo paklausė "ar tavo žmona nori pagalbos, ar gali ji pati man paskambinti ir paprašyti pagalbos?", jis man uždavė šį klausimą. Ir nuoširdžiai iš jos jaučiau tam tikrą pagarbą sau ir giliai savęs paklausus, ar dabar noriu pas ją, pajutau, kad nenoriu. Jis tai pasakė jai. O ji atsakė: "Tada aš negaliu jai padėti, nes kai padedame neprašomi, susikuriame sau neigiamą karmą. Bet ne jai vienai reikia pagalbos. Tai iššūkių metas ir tau. Nori pagalbos?". Linas atsakė „na, kaip tu gali man padėti?“ – „jei dabar atsisėsi, galiu tau pravesti meditaciją, prisijungsiu prie kanalo ir žiūrėsiu kokia informacija ateis“, Linas sutiko ir vos ji pradėjo vesti meditaciją, jis pradėjo verkti, o ašaros tiesiog liejosi. Po meditacijos ji pasidalijo, kad dabar vyksta labai gražus procesas. Kad tai ne pirmas mūsų gyvenimas kartu, bet ne visada viskas buvo iki galo harmoningai, kad praeituose gyvenimuose turėjome bendrų tamsių išgyvenimų ir šį kartą nusprendėme juos išvalyti. Tam ir skirtas šis procesas. Ir viskas baigsis gerai.

Na, bet kas man tada iš tikrųjų padėjo?... aišku, svarbu tai, kad nors pats patyrė tikrai didžiulį išbandymą, Linas tuo metu kantriai manimi rūpinosi. Ir jam taip pat kilo puiki mintis nuvykti į Tenerifę. Netikėjau, kad išskrisime, galvojau, kad bus teigiami covid testai arba kažkas nepasiseks. Bet viskas pavyko. O nuvažiavus ten, atitrūkus nuo kontroliuojančios aplinkos, gavus saulės šviesos (vit D) ir proto atsipalaidavimą, kuris buvo įmanomas ten, kur nesupratau kalbos (nes jei eidavau gatve Lietuvoje ir išgirsdavau kažkokį pokalbį, kuris buvo ne apie mane, dalis mano smegenų vis tiek tą pokalbį apdorodavo, kaip labai svarbią informaciją ir suteikdavo jai prasmę, kas labai vargino), per 2 savaites palengva depresija atslūgo. Po dviejų savaičių draugė pakvietė mane į moterų ratą. Nieko ypatingo ten nebuvo, tik moterų bendravimas. Bet vos prasidėjus moterų rateliui, aš pradėjau verkti. Taip vadinamas „bjaurus verksmas“ su garsais, snargliais ir t.t... be perstojo gerą valandą. Tai man buvo ypač svarbu, nes depresija nuvedė mane į tokią katatonišką, beemocę būseną, kuri mane labai gąsdino. Esu jautrus žmogus, o tuo metu nieko nejaučiau. Nei „teigiamų“, nei „neigiamų“ emocijų. Atrodė, lyg būčiau tapus robotu. Ir būtent šiame moterų rate išsiveržė fontanas ir aš atgavau ryšį su savo jausmais. Koks gilus džiaugsmas, kad vėl galiu jausti! :)

Nusprendžiau, kad nors nežinau, ką daryti su savo gyvenimu, galėčiau ko nors išmokti. Nusprendžiau išmokti Cigūno. Stipriai jaučiau, kad ši patirtis mane taip ištaškė, nes gyvenau emocijomis ir vizijomis visiškai neįžemindama savo kūno. Todėl norėjau praktikos, orientuotos į kūną. Bijojau, kad būklė gali bet kada sugrįžti. Kurį laiką turėjau nerimo priepuolius. Bet per juos stipriai patyriau, kad ne meditacija ar kažkokie emocijų paleidimai, o būtent fizinis judėjimas stebuklingai man išsprendė šias problemas (pavyzdžiui, jaučiau nerimą ir galėjau jį jausti gerą pusdienį, bandyti išjausti, medituoti, paleidinėti... arba atlikti 20 minučių Cigūno apšilimą ir nerimas stebuklingai išnykdavo). Stipriai pajutau, koks galingas ir svarbus įrankis yra fizinis kūnas dvasinėje kelionėje. Ir kaip svarbu būti įžemintam, jei nori skristi neprarandant savęs. Kurį laiką Cigūną praktikavau kasdien, dabar tai darau kada užsimanau (visada tai darau prieš gilias dvasines praktikas arba jų metu), o neseniai pradėjau lankyti Pole Dance pamokas ir kiekvieną savaitę skirti laiko fiziniam stiprinimui. Nuoširdžiai pastebiu, kad stiprėjant kūnui, stiprėja ir sielos gebėjimas skraidyti su tvirtu pagrindu. Ir atsiranda netikėtos naudos: pavyzdžiui, mano dainavimo mokytoja pastebėjo, kad būtent sutvirtinus kūną dainavimo progresas paspartėjo.

Visiškas gyvenimo ir mirties ciklo beprasmybės suvokimas, ironiška, padėjo man labiau pamilti gyvenimą. Labai sąmoningai pasirinkti, kam skiriu savo laiką. Nustojau daryti dalykus, kurie nedaro manęs laimingos, nes taip priimta, ar taip daro kiti. Kas minutę savęs klausiu, ką aš iš tikrųjų dabar noriu veikti?... daug mažiau jaudinuosi dėl to, ką kiti pagalvos...

Kai buvau tokioje beprotiškoje būsenoje, pasiėmiau savo nuostabų malachitą. Šis kristalas atrodė kaip žemė, o kitu kampu matėsi žmogaus veido siluetas. Man labai patiko tas akmuo. Nunešiau jį į mišką ir palikau ten, nes norėjau sumanifestuoti nuostabią žemę, kurioje gyvensime. Norėjau atiduoti ką nors labai brangaus, kad manifestacija tikrai įvyktų. Maždaug po mėnesio grįžę iš Tenerifės radome tą žemę ir nusipirkome. Kartais jaučiu ilgesį tam akmeniui, yra dalis manęs, kuri galvoja, kad buvau kvaila, kad išmečiau tą akmenį ir kad ši žemė ne dėl to atkeliavo į mūsų gyvenimą. Ir maža dalis manęs tiki vaikiška manifestacijos magija ir tuo, kad galimybė vaikščioti šia nuostabia mūsų žeme, čia gyventi yra to malachito, kuris atrodė, kaip žemės lopinėlis, transformacija į realią tokio dydžio žemę, kurioje galiu gyventi ir vaikščioti.

Netrukus sekant savo didžiausią įkvėpimą ir visatos siunčiamus ženklus, gimė lotosas.eu. Mano sielos kelio veikla, už kurią esu be galo dėkinga visatai.

Ar galėčiau kam nors rekomenduoti šią patirtį? Tikrai nelinkėčiau to savo pikčiausiam priešui. Bet tuo pačiu esu labai dėkinga, kad išgyvenau tai ir išmokau tiek  pamokų, įgavau daug vertingos patirties...

Ir dalinuosi būtent dėl ​​to, kad noriu priminti, kad jei keliaujate dvasiniu keliu, pasirūpinkite savo kūnu ir ryšiu su šaknimi, ryšiu su žeme. Nes nuostabiausias, didžiausias dangaus atsivėrimas, tvirtai nestovint ant žemės, veda į labai keblią, sunkiai naviguojamą kelionę. Ir įžeminus tą energiją, viską galima patirti, išmokti ir integruoti visiškoje harmonijoje.

Per paskutinę praktiką Selvos ritrite susijungėme su savo įsčiomis, uždavėme klausimą ir užmerktomis akimis ėmėme tapyti burokėlių sultimis, kurios simbolizuoja mūsų įsčių kraują. Kai baigėme tapyti, bandėme perskaityti žinutes, kurias davė šis paveikslas, o tada Selva atėjo ir pasakė, ką mato. Ji man pasakė, kad mato, kad gaunu daug informacijos iš gamtos, augalų, astralų... Taip pat, kad tvirta šaknis įžemina ir laiko šią patirtį. Stiprus medis. Dabar jau stiprus. 

Labai džiaugiuosi, kad Selvos ritrite radau drąsos pagaliau pasidalinti šia patirtimi viešojoje erdvėje.

2023-08-25