Vakar pajutau, kad noriu pasidalinti šia istorija. Ir kaip dažnai nutinka, kai per mane bando prasiskverbti kažkas svarbaus – pabudau naktį su mintimis, kurios jau formavosi galvoje, ir nebegalėjau užmigti. Taigi rašau po truputį, su naujos dienos šviesa.
Praėjusį savaitgalį dalyvavau moterų retrite, kurį vedė Selva. Jo tema – šešėlio darbas: susitikimas su sunkiomis emocijomis, gilinimasis į save. Bet mano nuostabai – visas retritas man buvo labai lengvas. Jaučiau gilų džiaugsmą ir įsižeminusią ramybę. Dažniausiai praktikas renkuosi tam, kad padėčiau kitiems ar išgyvenčiau vidinius sunkumus, todėl šį kartą pajusti tiek daug džiaugsmo, sąmoningai žengiant į diskomfortą, buvo kažkas ypatingo. Tai buvo patvirtinimas: pagaliau esu vietoje, kuri jaučiasi giliai harmoningai ir tvirtai. Ir pajutau, kad atėjo laikas pagaliau pasidalinti tuo, ką ilgai laikiau savyje – istorija apie tai, kas nutiko, kai buvau visiškai be įsižeminimo.
Pakilimas prieš nuopuolį
Prieš trejus metus, kai mano vaikui buvo šiek tiek daugiau nei pusmetis, buvau euforijoje. Pasaulis bijojo pandemijos, bet aš jaučiausi pakylėta. Mačiau kolektyvinio chaoso fone slypinčius apsivalymo ir gydymo procesus. Jokios pogimdyvinės depresijos – priešingai – jaučiausi geriau nei bet kada gyvenime. Mokinausi, gilinausi į dvasines praktikas, jaučiau giliai ir intensyviai. Buvau tarsi vėjyje plazdantis lapas – lengvai perimdavau kitų emocijas. Kai draugė pasidalino apie savo sumišusius vidinius išgyvenimus, fiziškai pajutau, kaip žemė slysta iš po kojų. Pradėjau pastebėti, kaip mano vidinė būsena keičia išorinę realybę – visą savaitę pasaulis atrodė tarsi keistai keičiasi kartu su mano būsenomis.
Patyriau neįtikėtinų dvasinių patirčių – stiprų ryšį su gidais, gilų emocinį jautrumą. Dar niekad jų žinutės nebuvo tokios aiškios.
Ir tada perskaičiau Teal Swan knygą. Joje buvo aprašyta paprasta emocinė praktika – meditacija, kurią buvau dariusi anksčiau, bet niekada ilgai. Šįkart ji siūlė ją tęsti „iki galo“ – iki tikro pokyčio.
Supratau, kad niekada nebuvau leidusi emocijoms eiti iki galo. Net per terapijas viskas nutrūkdavo viduryje jausmo. Niekas man nesuteikė tiek erdvės, kiek man reikėjo. Tad nusprendžiau ją suteikti pati sau. Prisiekiau – jei reikės trijų dienų, tebūnie.
Pamiršau tą pažadą. Bet visata – ne.
Meditacija, kuri viską atvėrė
Vieną naktį, kai visa šeima miegojo, pradėjau medituoti. Tris valandas keliavau gilyn. Ir galiausiai pajutau – tai buvo tai. Kūnas ėmė vibruoti tarsi per viso kūno kosminį orgazmą. Pajutau tarsi pakylėjimą – lengvą, spinduliuojantį būvį. Ir tada atėjo vaikystės prisiminimas.
Iki tol jis buvo tarsi juodai baltas filmas su aiškia pradžia ir pabaiga. O dabar – ryškus, su pojūčiais, pilnas spalvų. Supratau, kad buvau jį „apkarpiusi“ ir kartu iškraipiusi jo emocinę esmę. Tai mane pribloškė.
Kitas kelias dienas integravau šį naują prisiminimo variantą. Jis pakeitė mano santykį su vienu iš tėvų.
Dar kartą pasinėriau į meditaciją. Kitą naktį. Šįkart prisiminimų buvo net penki. Kai kurie skaudūs, kiti džiugūs. Ir vėl – visi pakeitė mano santykius su artimaisiais. Pradėjau suprasti, kiek prisiminimų yra nesąmoningai „surežisuoti“, kad mane apsaugotų nuo emocinio sudėtingumo.
Ir tada man tai pasidarė be galo įdomu. Ką dar pamiršau? Kas dar slypi už uždangos?
Durys atsiveria – ir nebesidaro
Tuomet dalyvavau augalų ceremonijoje. Ji buvo graži, žemiška, bet po jos neišsimiegojau. Svarbu paminėti – ne augalai sukėlė tai, kas įvyko vėliau. Tiesiog buvau labai atvira ir jautri. Mano vaikas dar mažas, hormonai, miegas, nervų sistema – viskas jautru.
Praėjus dienai po ceremonijos, vėl atlikau tą pačią meditaciją. Šįkart – vietoj kelių prisiminimų – atsidarė viskas.
Mano pasąmonė visiškai išsiskleidė.
Prisiminimai liejosi be sustojimo tris dienas. Vos miegojau, vos valgiau. Viskas tiesiog ėjo, ir aš to negalėjau sustabdyti.
Per šias tris dienas vyko įvairios sinchronizacijos. Abu tėvai, su kuriais retai kalbu telefonu, netikėtai paskambino. Vykstantys pokyčiai jų gyvenimuose tiesiog atspindėjo mano vidinį darbą. Realybė lūžo. Atrodė, kad tai apšvietimas.
Bet trūko vieno dalyko – įsižeminimo.
Kritimas
Jaučiausi nepažeidžiama. Ignoravau ribas. Elgiausi impulsyviai ir man nebūdingu būdu.
Galvojau: baimė – melas, tiesa? Kol nenukritau nuo elektrinio paspirtuko. Ir supratau – baimė nėra priešas. Ji – signalas. Kvietimas sulėtėti.
Mano pojūčiai paaštrėjo. Mačiau energiją, girdėjau skausmą, jaučiau kolektyvinę sąmonę. Iš pradžių tai atrodė magiška.
Bet tada pradėjau manyti, kad už viską esu atsakinga. Ir ši magija virto siaubu.
Žinutė kelyje
Vieną dieną važiavau automobiliu ir Dievui pasakiau: „Dabar puikus laikas. Sustoti nežadu. Įmesk kokią kliūtį – ir viskas.“
Po 10 minučių į kelią išbėgo du šunys. Nepristabdžiau. Jie suspėjo prabėgti. Ir tada viduje išgirdau žinutę:
„Taip, galėjau tave pasiimti. Bet ne dabar. Tu dar reikalinga.“
Nuo tos dienos nustojausi melsti mirties. Nors vis dar jaučiausi bevertė, bet tikėjau – dėl kažkokios priežasties, aš turiu likti.
Kelias atgal
Galiausiai supratau, kad nesurasčiau stebuklingų durų atgal į savo seną gyvenimą. Aš negalėjau „grįžti atgal“. Buvo tik vienas kelias – į priekį.
Ir tai atnešė palengvėjimą. Tarsi dar vienas svarbus dėlionės gabalėlis. Bet sunkioji kelio dalis dar nebuvo pasibaigusi.
Nusiritau į gilią depresiją. Mano mintys atrodė pavojingos. Kaltės jausmas – nepakeliamas. Bijojau visko: numesti trupinį ant grindų, neteisingai pagalvoti, net išlipti iš lovos „neteisinga koja“.
Aplinka tik dar labiau sunkino viską. Gyvenome su artimaisiais, kur mano jau ir taip žema savivertė buvo dar labiau slopinama. Visą laiką fone grojo naujienos – negatyvios, gąsdinančios. Ir viską – net tai – aš laikiau savo kaltės dalimi.
Atrodė, kad išgijimas – neįmanomas.
Ieškojome pagalbos įvairiais keliais: pas psichologus, šamanus, psichiatrus, gyduolius. Kai kurie padėjo. Kai kurie... buvo tiesiog neetiški. Vienas „garsus“ gyduolis man pasakė, kad jei pas jį nebegrįšiu – po mėnesio būsiu mirusi. Tai jau kita istorija.
Bet buvo ir šviesos tame kelyje.
Vienas psichologas man paaiškino, kad mano protas dabar „perorganizuojasi“ – kaip tvarkant netvarkingą kambarį. Kad net jei atrodo, jog viskas tik blogėja – tai laikina. Viskas vėl ras savo vietą. Ši mintis tapo tarsi šviesos spindulys tamsoje.
Astrologė sakė, kad šis sunkus laikotarpis truks 3–4 mėnesius. Ir tai išsipildė.
Kita moteris, vardu Meilė, pasakė Linui, kad padėti be žmogaus sutikimo – reiškia prisiimti karmos. Ji gerbė mano ribas. Tai labai daug reiškė.
Kas galiausiai padėjo?
Tiesą pasakius? Linas. Jo kantrybė. Jo rūpestis. Tikėjimas manimi.
Ir jo nuostabi idėja: išvykti į Tenerifę.
Netikėjau, kad mums pavyks. Bet viskas susiklostė taip, kad išvykome.
Pabėgimas nuo triukšmo, nuo vertinimų, nuo kalbos, kurią suprantu per gerai – į saulę, šilumą ir erdvę – padėjo. Per dvi savaites depresija ėmė slūgti.
Vėliau draugė pakvietė į moterų ratą.
Ten nebuvo nieko ypatingo. Tiesiog moterys. Ir vos prasidėjus ratui, aš pravirkau. Tas gilus, beprotiškas verkimas – su viskuo: ašaromis, snargliais, garsais – visą valandą.
Tai buvo stebuklas. Nes jau kelis mėnesius nieko nejutau. Nei džiaugsmo, nei liūdesio. Buvau tapusi tarsi robotu.
Šis ratas vėl mane atvėrė. Bet šį kartą – jausmui.
Atstatymas nuo šaknų
Nusprendžiau įsižeminti. Jei jau nežinau, ką veikti gyvenime – bent jau mokysiuosi.
Pradėjau praktikuoti ciguną – praktiką kūnui, ne tik protui. Ir tai padėjo. Judėjimas tapo mano vaistais. Jutau, kaip nerimas, gėda, trauma gali išeiti per kvėpavimą, judesį ir dėmesingumą. Iki dabar ciguną praktikuoju, kai pasijuntu nestabiliai. Taip pat pradėjau lankyti Pole dance treniruotes ir stiprinti kūną.
Mano dainavimo mokytoja net pastebėjo, kad sustiprėjus kūnui – dainavimo pažanga tapo dar greitesnė.
Tas gilus suvokimas apie gyvenimo beprasmybę – ironija – išmokė mane dar labiau jį mylėti. Būti labiau čia. Atsakingiau rinktis, kur ir kaip leisti laiką.
Vaikiška magija
Atsiminiau vieną ritualą, kurį atlikau, kai jaučiausi visiškai pasimetusi. Paėmiau savo mylimą malachitą – akmenį, kuris atrodė tarsi žemės lopinėlis, su žmogaus veido kontūrais. Nuėjau į mišką ir atidaviau jį žemei – kaip auką, kaip norą: „padėk mums surasti žemės lopinėlį, kuris būtų mūsų namai.“
Praėjus mėnesiui po Tenerifės – mes jį radome. Nusipirkome žemę. Ar akmuo padėjo? Nežinau. Bet dalis manęs tiki ta mažyte vaikiška magija.
Ratas užsidaro
Sekant paskui džiaugsmo trupinius, širdies šnabždesius, šventą smalsumą… gimė Lotosiukas (lotosas.eu). Sielos kelio veikla. Dovana. Tarnystė.
Ar rekomenduočiau patirti tamsiąją sielos naktį?
Ne. Nerekomenduočiau net priešui.
Ir vis dėlto... Esu už tai nepaprastai dėkinga.
Ir dalinuosi šia istorija, nes noriu priminti: jei eini dvasiniu keliu, nepamiršk šaknų.
Rūpinkis kūnu. Įsižemink.
Nes dangus gali atsiverti.
Ir kai taip nutinka – geriau stovėti tvirtai ant žemės.
2023-08-25
1 komentaras
Dėkoju be galo už šį pasidalinimą su įvairiais prieskoniais…. <3