K
Kiekvieną kartą, kai žiniasklaidoje pasirodo straipsnis apie Liną, jį lydi piktų komentarų lavina. Nesvarbu, kiek stengiamės to vengti, kartais vis tiek netyčia „užkimbame“.
Laikui bėgant, turėjau išmokti nepriimti tokių komentarų asmeniškai — neįsileisti nepažįstamų žmonių nuomonių, kurie net nežino visos istorijos. Vėliau išmokau jų visai neskaityti. (Nors, tiesą sakant, kol dar nepažinojau Lino, pati apie jį galvojau gana prastai — bet niekada nebūčiau sugalvojusi viešai rašyti piktų komentarų apie žmogų, kurio net nepažįstu.)
Visai neseniai pasakiau Linui: „Nu rimtai... tėvų namas ką tik sudegė, o jie vis dar rašinėja nesąmones komentaruose… Tipiški lietuviai — džiaugiasi, kai kaimyno troba liepsnoja. O tavo tėvai jau ir taip stresuoja!“
Linas tik nusišypsojo ir atsakė: „Kai kuriems žmonėms komentarai — kaip terapija. Jie išlieja emocijas ir pyktį internete, ir galbūt po to būna švelnesni su savo šeimomis. Aš dėl to nepykstu :)“
Po kelių dienų Linas sulaukė skambučio iš žmogaus, kuris pasiūlė nemažą kiekį statybinių medžiagų tėvų namui atstatyti. Paklaustas, kodėl nusprendė padėti, tas žmogus atsakė: „Atvirai? Dėl tų piktų komentarų. Šiek tiek juokinga — juk ir į mane žmonės reaguoja lygiai taip pat, nors nieko apie mane nežino :)“
Pasirodo, net ir piktieji komentatoriai — kai jiems atsakoma ramiai ir su šviesa — gali būti paslėpta dalis kur kas didesnio Dieviško plano.
Galiausiai viskas klostosi pačiu tobuliausiu būdu, net jei atrodo, kad „iš šitos situacijos jau tikrai nieko gero neišeis“...
2019-04-09