Pastaruosius kelis mėnesius praleidau pažindama save ir pasaulį daug giliau, nei kada nors galėjau įsivaizduoti. O viskas prasidėjo labai paprastai. Aš įsimylėjau žmogų, kuris atitiko (ir viršijo) visus mano norus ir svajones, tačiau yra poliamoriškas.
Kažkada buvau šiek tiek pasidomėjusi etine nemonogamija. Tuo metu man atrodė, kad ji sukasi apie seksą – skirta tiems, kurie nori daugiau seksualinių partnerių. Man tai visiškai nerezonavo. Man nepatinka pasimatymai, nepatinka naujos pažintys „dėl pažinčių“. Jei ieškau santykio, ieškau rimto.
Be to, esu demiseksuali. Nors nesu iš tų, kurios lauktų labai ilgai prieš permiegodamos su nauju partneriu (nes man svarbus seksualinis suderinamumas), mano aistra visada yra persipynusi su meilės jausmais. Jei meilės nėra, aistros taip pat nėra. Laimei, aš įsimyliu gana greitai.
Ilgalaikiuose monogaminiuose santykiuose niekada neturėjau net menkiausio polinkio neištikimybei. Todėl etinė nemonogamija man atrodė visiškai „ne man“. Aš tikrai laikiau save labai monogamišku žmogumi. Tiesą sakant, net nežinojau, kad egzistuoja galimybė pilnavertiškai mylėti daugiau nei vieną žmogų.
Kai mano mylimasis apie tai papasakojo, aš jam atvirai pasakiau, kad manau, jog tai ne man. Kad esu labai monogamiška. Na ir nelabai įsivaizduoju, kaip tai gali veikti, kaip jis galėtų skirt man pakankamai dėmesio ir t.t. Jis pasiūlė leistis į eksperimentą ir patikrinti. Įsimylėjau beveik iš karto. Kartu atsirado ir labai stiprus vidinis žinojimas, kad jei su šiuo žmogumi nepabandysiu kurti santykio, visą gyvenimą kirbės neatsakyti klausimai. Tad ryžausi "paeksperimentuoti".
Iš pradžių galvojau, kad aš turėsiu vieną partnerį ir tiesiog priimsiu jį tokį, koks jis yra (t.y. aš gyvensiu monogamiškai, o jis poliamoriškai). Ir iš dalies taip bent kol kas ir yra. Mano mylimasis (toliau D) turi žmoną ir mažą dukrytę (Taip, jo žmona viską žino, pati vaikšto į pasimatymus ir mes su ja bendraujame ir kuriame draugiškus santykius). Aš kol kas neturiu kitų partnerių. Tačiau labai greitai pajutau, kad net bendravimas su draugais man būnant šiame santykyje yra kitoks.
Kartą paklausiau D:
„O kaip bus, jei aš norėsiu prie kažko prisiliesti, apsikabinti, pabučiuoti ar daugiau?“
Jis atsakė:
„Dažniausiai tokie dalykai nenutinka iš oro. Kai kažkas ims vykti, mes tiesiog apie tai kalbėsimės. Tačiau niekada neblokuok meilės.“
Šis sakinys („neblokuok meilės“) man labai stipriai surezonavo.
Kiek kartų monogaminiuose santykiuose aš svarstydavau, ar šis apsikabinimas jau peržengia ribą. Ar šis prisilietimas jau „per daug“. Kiek kartų, pajutusi įsimylėjimo ar aistros užuomazgą, ją nukirsdavau kaip kažką pavojingo ar neteisingo.
Kai to nebedarau, aš tiesiog tampu švelnesnė, labiau mylinti ir atviresnė. Net ir tiesiog draugams. Viena mano draugė neseniai pasakė: „Aš tokia dėkinga D, nes jis tave daro geresne ragana.“ Ir supratau, kad ji kalba būtent apie tai. Apie mano gilesnę drąsą mylėti ir liesti žmones.
Beje, aš truputį įsimylėjusi vieną savo draugą. Kaip juokauju, kai meditacijose plaukioju meilės bangomis, 99 procentai jų skirtos D, bet vis iškyla 1 procentas (toks garbingas paminėjimas) tam draugui. Ir man be galo gera jausti, kad galiu nevaržydama savęs flirtuoti, apsikabinti, prisiliesti. Ir tai niekam nėra nei baisu, nei pavojinga. Meilė tiesiog teka plačiau. Jos daugiau. Pasaulis gražesnis.
Man labai pasisekė, kad nesu pavydus žmogus. Todėl šioje patirtyje man neteko daug susidurti su pavydo jausmais. Bet pavydas yra labai įdomi ir daugialypė tema. Manau, vien tik tyrinėjant pavydą būtų galima nudirbti labai rimtą vidinį psichologinį/dvasinį darbą (gal kada nors parašysiu pavydui atskirą straipsnį).
Monogaminiuose santykiuose pavydas dažnai tampa ne pavydaus žmogaus, o jo partnerio problema. Ir net ne diskusijos objektu. Jei pavydas yra, vadinasi, partneris daro kažką ne taip. Aš manau, kad jei vieną dalyką paimti iš poliamorijos į monogamiškus santykius – tai kitokį požiūrį į pavydą: tai yra kvietimas augti tam, kuris jį jaučia.
O jei įmanomas nemonogaminis santykis, kuriame meilė pilnavertė, įsipareigojimai gilūs, o pavydas tampa kvietimu augti ir pažinti save. Jei meilė ir laisvė tampa pagrindinėmis vertybėmis. Ar tai tikrai taip baisu ir pavojinga?
D mus juokaudamas vadina „naujaisiais gėjais“. Jo manymu, šiandien gėjai visuomenėje priimami labiau nei poliamorija. Ir tiesą sakant, apie tokią poliamoriją, kokią praktikuojame mes (D ją vadina „big love“, didelė meile), aš anksčiau net negalėjau įsivaizduoti.
Be to, susipažinusi su šia galimybe supratau, kad ne tik sunkiai grįžčiau prie „įprasto“ santykių modelio, bet ir pradėjau kitaip matyti savo aplinką... Supratau, kad aplink daugybė žmonių, kurie, man atrodo, yra poliamoriški (ar tiesiog galėtų kažką išmokti iš poliamorijos), tačiau gyvena monogaminiuose santykiuose ir dėl to labai kenčia. Arba sukuria daug kančios savo partneriams.
Pavyzdžiui:
- viena moteris daugybę metų gyveno santuokoje ir periodiškai vis įsimylėdavo kitus žmones. Kartais su jais ir permiegodavo. Po to viską pasakodavo vyrui.
- vienas vyras taip pavydi savo mylimosios, kad neleidžia jai dirbti. O jei ji vis dėlto dirba, po to turi atlaikyti didžiules dramas. Jam atrodo, kad ji yra kalta dėl jo pavydo.
- viena moteris sako jaučianti, kad yra poliamoriška ir niekada nebūna išties laisva ar laiminga monogaminiuose santykiuose, bet netiki, kad ten, kur gyvena, įmanoma rasti jai patinkantį vyrą, kuriam tai tiktų.
- kita moteris turi nuostabų vyrą, tačiau yra daug smalsesnė seksualiai ir nori tyrinėti daugiau, nei jis nori ar gali. Todėl jai tenka blokuoti savo norus.
Šiems žmonėms alternatyva tiesiog neegzistuoja. Ne todėl, kad jos nėra, o todėl, kad monogamija yra viskas, ką mes suprantame ir kame užaugome. Gal esame girdėję apie poligamiją (užguitus žmonų haremus), svingerius, kurie dažniausiai užsiima tik seksu ir turi blokuoti meilės jausmus, jei tokie kyla, ar apie pavienes istorijas, kai vyras slapta gyvena tarp dviejų šeimų. Visa tai bent jau man niekada neatrodė kaip patraukli ar verta dėmesio alternatyva.
Tačiau kai pasakoju draugams apie savo santykius, jie sako, kad tokie pasidalinimai plečia galimybių ribas ir kuria naujas neuronų jungtis. Ir įdomu, kad net ir tie, kurių pirminė reakcija buvo labai skeptiška, matydami mano būseną ir pozityvius pokyčius su laiku vis lengviau tai priima.
Iš tiesų mes esame unikalūs. Ir galime kurti gyvenimus pagal save. Tiek daug taisyklių apie tai, „kaip turi būti“, mums yra duota iš kažkur. Ir jos nebūtinai mums tinka ar veikia. Mes galime kvestionuoti normas, kvestionuoti tai, ką galvojame, kad tiksliai žinome apie save pačius, tyrinėti ir kurti kažką naujo.
Dalinuosi, nes supratau, kad gyvendama jau maždaug pusmetį tokiuose nestandartiniuose santykiuose tiesiog negebu dalintis istorijomis iš savo gyvenimo, nes šis dalykas toks didelis ir svarbus man, kad nežinau kaip apie jį nepapasakojus, dalintis apie kažką kito. D sako, kad aš dalinuosi per daug ("oversharing"). Manau, tame yra šiek tiek tiesos. Bet tuo pačiu, manau, kad mūsų meilė nėra gėdinga ir neturėtų būti kažkokia paslaptis. Išties, manau, ji gali įkvėpt žmones galbūt peržvelgti kažką savo santykiuose. O dalintis šioje grupėje man yra svarbu. Tai ir terapija, ir prisilietimas prie kitų žmonių patyrimų ir istorijų.