Kai viešai pasidalinau apie savo skyrybas, jaučiausi tvirtai ir ramiai. Nebuvau sutrikusi. Nebuvau pikta. Nebuvau palūžusi ar nusivylusi. Ir visgi — kai kurie man atkeliavę komentarai parodė, kaip sunku kai kuriems žmonėms iš tiesų pamatyti kitą, kai to kito istorija nesutampa su jų pačių vidiniais išgyvenimais.
Ir iš tiesų, dauguma žinučių (įskaitant visas iš artimų draugų) buvo labai palaikančios. Tačiau žmogaus protas linkęs koncentruotis ties kobra, net jei ji apsupta dešimties mielų katinėlių. Taigi mano protas užkliuvo už kelių tokių keistesnių komentarus iš menkai pažįstamų žmonių ir taip gimė šis tekstas.
Viena moteris, kurią esu sutikusi vos kelis kartus, parašė man žinutę: jei mūsų santykiai atnešė didelį virsmą ir sukūrė šeimą, jie negali būti paleisti — jie turi būti saugomi bet kokia kaina, net jei sulauks daug puolimo iš aplinkos (What?... Visai nieko bendro su manimi :D). Kita moteris, kurios visiškai nepažįstu, pakomentavo viešai, ragindama mus įsitikinti, kad esame "100% tikri, jog išbandėme absoliučiai viską", ir pradėjo pasakoti ilgą istoriją apie tai, kaip jiedu su vyru įveikė krizę ir išliko kartu.
Tokie žodžiai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti linkintys gero: sąmoningai šie žmonės bando padėti, išgelbėti, palaikyti. Bet po gražiu tokių neprašytų patarimų paviršiumi slypi kontrolės troškimas, savęs aukštinimas ar noras išlaikyti sau patogų pasaulio supratimo modelį.
Ir tarp eilučių pasakoma: "Tu nesupranti, ka darai. Aš geriau matau, ko tau reikia."
Bet šie žmonės nepažįsta manęs ir mano vyro. Jie nežino, ką jau esame išgyvenę ir išgydę. Jie nežino, kiek mes kalbėjomės, kaip giliai nėrėme, kiek meilės, ašarų, tiesos, atsivėrimo buvo. Kiek daug buvo bandyta. Kaip sąmoningai priimti mūsų sprendimai.
Užuot matę žmogų tiesiogiai, jie, apakinti vidinių šešėlių, aplink geba matyti tik savo atspindį.
Kai pagalba skaudina
Skyrybų tema dažnai žmonėms kelia į paviršių vidinius baubukus: stebint kitus einančius per šiuos procesus gali pakilt vidinės baimės, trauminiai patyrimai, įvairių iš vaikystės suformuotų gėdijančių įsitikinimų apie tai, kas yra teisinga pinklės.
Ir ši vidinė sumaištis pasirodo kaip patariantis, gero linkintis balsas.
Bet tai ne palaikymas. Tai — projekcija.
Pavojingiausia, kad ji užsimaskavusi lyg išmintis.
Pastebėjau vieną pasikartojantį modelį: kai kurie žmonės, kurie patys išgyveno krizes ir liko kartu, tiki, kad išlikimas yra aukščiausia forma. Kad jei jiems pavyko "išgelbėti" santykius, visi taip turi daryti.
Bet mūsų skyrybos nesijaučia kaip pralaimėjimas. Jos jaučiasi kaip išsilaisvinimas. Kaip evoliucija. Kaip pasirinkimas grįžti į save pačią, su pagarba ir meile kitam.
Ir skaudina ne tai, kad kas nors mąsto kitaip. O tai, kad žmogus mane iškraipo. Kad mato ne mano esmę, o savo patirtimis nuspalvinas vidines projekcijas ir jomis bando aprengti mane.
Būti matomai iš tokios iškreiptos perspektyvos nėra malonu. Tai nėra meilė ar palaikymas.
Jei jauti norą pasidalinti...
Aš nesakau, kad reiktų niekada nesidalinti. Dalintis galima. Ir kartais, netgi dažnai, asmeniniai pasidalinimai gydo, suartina, palaiko. Bet labai svarbu yra tai KAIP daliniesi.
Kai kitas žmogus eina per transformaciją, o tu ją iš karto perprojektuoji per savo šešėlius — tampi ne liudininku, o primetėju. Nebematai tikros situacijos. Tarsi paverstum kitą asmenį savo vidinio konflikto veikėju.
Ir tai nėra malonu.
Tad jei nori dalintis, pirmiausia paklausk savęs:
- Ar dalinuosi norėdamas kurti ryšį, ar norėdamas pataisyti tai, kas man kelia diskomfortą?
- Ar palieku erdvę kitai tiesai, ar tikiu, kad žinau geriau?
- Ar man atrodo, kad turiu "svarbią žinią" — ar tiesiog noriu pasiūlyti savo patirtį, kuri gali rezonuoti, o gali ir nerezonuoti?
- Ar dalinuosi iš meilės, ar iš baimės, gėdos, poreikio kontroliuoti?
Jei pastebi užvaldyti norintį "mokytoją" — su juo reikia pasėdėti tyloje. Pažiūrėti šiam šešėliui į akis. Paklausti: kokia mano paties gėda, abejonė ar skausmas slypi po šituo noru "padėti" kitam?
Kartais tie, kurie labiausiai užsispyrę "išgelbėti" nepažįstamųjų santykius, vis dar bėga nuo gilesnio diskomforto savuosiuose.
Tad jei dalinsies, daryk tai švelniai ir su nuolankumu. Ir pridėk sakinį: "Gal visai nesusiję su tavo situacija, bet man norėjosi pasidalinti savo patirtimi."
Toks sakinys iš karto sumažina spaudimą. Nes tai iš tiesų gali būti visai nesusiję.
Ir jei vis tiek labai nori, kad tavo patirtis žmogui surezonuotų — tu vis dar nesidalini. Tu vis dar bandai kontroliuoti.
Absoliuti tiesa neegzistuoja
Aš labai atsargi su tais, kurie bando tvirtinti turintys ”absoliučią” visiems pritaikomą tiesą. Gyvenimas per daug gyvas, laukinis ir prieštaringas, kad vienas kelias tiktų visiems.
Kas vienam medicina, kitam gali būti nuodas. Tik priėmę šį paradoksą galime iš tiesų pamatyti kitus. Be baimės. Be kontrolės. Be projekcijų. Kai jau tavo vidiniai šešėliai pamatyti ir transformuoti.
Ir tai, ką tada pamatai...
...yra be galo gražu. Su visu chaosu, netvarka, spalvomis ir meile.