„Aš nepykstu — niekada gyvenime nebuvau piktas.“
„Aš nesu emocingas žmogus.“
Pastaruoju metu šias frazes girdėjau iš gana nemažai žmonių — daugiausia vyrų. Ir kiekvieną kartą jos buvo ištartos su tam tikra energija... tarsi tai būtų „teisinga“ pozicija. Bet kiekvienąkart tame balse jautėsi subtilus skausmas. Ir kai visata kartoja kažką vėl ir vėl, aš pradedu į tai gilintis.
Šiandien noriu pasidalinti mintimis apie pyktį — ir taip pat apie velnią, tamsiąsias energijas ir visus tuos klasikinius „priešus“, su kuriais susiduria dvasinis ieškotojas. Visa tai iš mano asmeninės patirties.
Pyktis pabunda
Prieš penkerius metus buvau Kosta Rikoje, seminare pavadinimu „Meilės pabudimas“. Viena iš praktikų buvo susijusi su pykčiu — reikėjo šaukti, daužyti pagalvę, leisti jam tekėti per kūną. Man tai buvo sunku. Kitų žmonių pykčio išraiškos mane trikdė. O mano pačios bandymas buvo dirbtinas, nenatūralus.
Po praktikos vedlys Karam pasidalijo savo kelione su pykčiu. Jis pasakojo, kaip daug dvasinių žmonių laiko pyktį „blogu“ jausmu — jis pats taip manė daugelį metų. Bet po daugelio metų vidinio darbo, jis dabar gali pasiekti šią emociją per kelias sekundes — net iš visiškos ramybės būsenos. Nes kai esi visiškai susijungęs su tuo, kas esi (o visas pasaulis gyvena tavyje), gali pasiekti bet kokią emociją, bet kuriuo metu.
Jei negali pasiekti savo pykčio, tai nereiškia, kad jo nėra. Tai reiškia, kad jis buvo palaidotas. Užspaustas. Atskirta nuo jo. Bet jis vis tiek gyvas — ir ras būdą pasireikšti. Tai, ką mes atmetame... sustipriname.
Ši patirtis tapo vienu svarbiausių viso seminaro momentų.
Meilės seminare… giliausia įžvalga buvo apie pyktį.
Susitikimas su Kali – susitikimas su savimi
Ši sėkla ilgai dygsta. Bet galiausiai aš pradėjau jausti. Pyktį.
Man jį tikrai pažinti padėjo deivė Kali.
Nenuostabu, kad vieni dvasiniai mokytojai ją laiko giliausiu meilės ir atjautos įsikūnijimu, o kiti įspėja, kad ji „pavojinga“ ar susijusi su juodąja magija. Kali nieko neslepia. Ji iškelia emocijas į paviršių.
Pirmieji kartai, kai leidau sau jausti ir išreikšti pyktį, buvo labai stiprūs.
Net kai žinojau, kad tai tinkama ir būtina, viduje jutau milžinišką pasipriešinimą. Senas įsitikinimas: „Aš esu bloga, jei taip jaučiuosi.“ Visą gyvenimą buvau ekspertė slopinant jausmus — bet tai tiesiog nustojo veikti.
Vieną įtemptą mėnesį darbe, pyktis pradėjo „sprogti“ — kažkas, ko niekada anksčiau nebuvau patyrusi. Nuėjau pas kinų medicinos gydytoją ir pasakiau, kad kartais nebegaliu kontroliuoti savo pykčio. Jis pasakė:
„Pabandykite nepykti.“
Turėjau sulaikyti save, kad neaprėkčiau jo.
Visą gyvenimą stengiausi nesijausti. Ir dabar, kai tai nebeveikė, man vėl buvo sakoma, kad tai blogai.
Tąkart supratau — vis dar ieškau būdo, kaip „pataisyti“ šią emociją. Kaip ją pašalinti. Nes kažkur giliai vis dar tikėjau, kad pyktis yra neteisingas.
O kas jeigu pyktis... yra teisingas?
O jeigu tavo emocijos išvis nėra problema?
O jeigu pyktis, kurį šiuo metu jauti, yra visiškai tinkamas — atsižvelgiant į tavo gyvenimą, patirtis, kūną, praeitį?
Vakar pyktį jaučiau du kartus.
Pirmą kartą – prieš žmogų, kuris, mano akimis, naudoja dvasingumą kaip būdą pabėgti nuo realybės. Kai leidau sau pabūti su tuo pykčiu, atėjo aiškumas: reikia pasidalinti tam tikromis tiesomis. Kai tai padariau – jaučiau dėkingumą. Ir žmogui, ir pačiai emocijai.
Antrą kartą paprašiau Lino pradėti fiksuoti tam tikrus įvykius. Bet mano tonas buvo aštrus. Jis ramiai paklausė:
„Kodėl tai sakai su pykčiu, jei aš viskam pritariu?“
Tiesa buvo tokia: tą prašymą savyje nešiojau jau ilgai, bet vis slopinau.
Pyktis čia nebuvo apie Liną. Pyktis buvo durys, per kurias pagaliau išreiškiau savo vidinę tiesą.
Dvasinis apeinimas – kai bėgam nuo savęs
Labai lengva dvasingumu užmaskuoti pabėgimą nuo savęs.
Pritraukos dėsnis, karmos valymai, šventi žodžiai, ritualai, augalai — visa tai gali tapti įrankiais, padedančiais vengti jausmų.
Nes jeigu jauti kažką „blogo“, tai reiškia, kad kažką darai ne taip, tiesa?
Bet kai visa tavo energija eina į tai, kad nesijaustum... kas nutinka?
Jauti dar stipriau. Ir tada kaltini praktiką. Mokytoją.
Sakai, kad energijos buvo per daug, kad velnias įėjo, kad astralai užvaldė...
Galbūt.
O gal tavo pačios apsaugos sienos tiesiog pradėjo griūti. Ir už jų slypėjo jausmai. Emocijos. Tu.
Kaip mes išmokstame slopinti
Tai prasideda anksti.
Gal vaikystėje jautei pyktį, nes kažkas šeimoje buvo neteisinga. Bet kai jį išreiškei, tėvai supyko — nes patys darė viską, kad savo jausmų nejaustų. Tavo pyktis buvo jiems pavojingas. Tad vietoje to, kad matytų tavo emociją kaip tinkamą, jie pavertė ją tavo problema.
Taip prasideda ciklas: „Geri berniukai nesipyksta.“ „Geros mergaitės neverkia.“ „Sėkmingi žmonės nejaučia.“
Kad liktum „geras“, pradedi dėvėti kaukę. Atsiskiri nuo savo kompaso. Nustoji girdėti savo tiesą.
Antrasis neigimo sluoksnis
Vieną dieną emocijos pradeda „lįsti“.
Bandai jas paleisti. Bet pasidaro tik blogiau.
Jausmai stiprėja. Kas vyksta?
Tada pereini į antrą dvasinio apeinimo sluoksnį:
„Mokytojas mane per daug atvėrė.“
„Augalas atnešė tamsią energiją.“
„Velnias įlindo.“
„Kažkas mane prakeikė.“
Lengviau kaltinti išorę, nei pažvelgti į savo vidų.
O kas, jei tiesiog… leistum sau jausti?
Ką daryti?
Du keliai:
Arba susitaikyti su tuo, kad „blogos“ emocijos nėra blogos,
arba nustoti būti „geru“ ir leisti sau būti žmogumi.
Leisk sau kristi.
Leisk sau jausti.
Leisk sau mirti tame jausme.
Ir pamatysi — visada gimsta kažkas naujo.
Pyktis kaip kompasas
Tai nereiškia, kad daugiau niekada nejausi pykčio.
Bet kitąkart, kai jis pasirodys, galbūt matysi jį kaip sąjungininką.
Kaip ženklą. Kaip kelrodį.
Pyktis parodo, kur kompromituoji savo tiesą.
Jis kviečia augti.
Veda į atjautą — sau ir visiems kitiems, einantiems savo pačių šešėliais.
Kiekviena „bloga“ emocija yra lotoso sėkla purve.
Perlas, laukiantis, kol bus atrastas.
Tai tikroji dvasinė alchemija:
Tamsos pavertimas šviesa.
Ne atstumiant — o mylint iki pat galo.
Tu esi laisva siela.
Tu gali ir toliau kaltinti velnią, energiją, netinkamą mokytoją ar savo vaikus...
O gali tiesiog leisti sau jausti. Ir leisti tam būti pakankamai.
2020-09-01