Apie ateizmą… ir paauglystę
Man ateizmas primena dvasinę paauglystę. Būtiną maišto, klausimų ir sveiko griovimo etapą.
Vienas įdomiausių pokalbių, kurį turėjau mokydamasi apie Bacho žiedų terapiją, buvo apie vandenį – ypač apie Masaru Emoto tyrimus ir tai, kaip vandens kristalai reaguoja į energiją. Sunkusis metalas esą „ardė“ vandens molekules, o klasikinė muzika – jas harmonizavo. Netgi žodžiai, emocijos ir ketinimai, nukreipti į vandenį, galėjo pakeisti jo struktūrą.
O juk žmogaus kūnas sudarytas iš daugiau nei 70 % vandens – tai tampa gana svarbu.
Ar pastebėjai, kaip paaugliai dažnai traukia prie destruktyvios muzikos? Pyktis, riksmai, sunkūs gitarų garsai, juodi drabužiai, keiksmažodžiai, trenkiamos durys. Atrodo, kad jie daro viską, kad sugriautų savo vidinę struktūrą – ir galbūt būtent tai ir yra esmė.
Lengva šį etapą nurašyti kaip neigiamą. Juk dažnai manome, kad tvarka yra „gera“, o griovimas – „blogas“. Bet griovimas savaime nėra blogas – ypač ne paauglystėje. Tai laikas, kai žmogus ima atsiskirti nuo tėvų, jų įsitikinimų, emocinių modelių. Laikas, kai sakome: Ši struktūra ne mano. Aš noriu pastatyti savo.
Vaiko pasaulėžiūra – tarsi aukštas bokštas, kurio didžiąją dalį sudėjo tėvai, mokytojai, seneliai, draugai. Puikiai atsimenu keletą paauglystės akimirkų, kai pirmą kartą supratau, kad suaugusieji gali būti neteisūs – ir kad aš buvau teisi. Tokie suvokimai viduje sprogdino pamatus, kuriais anksčiau aklai tikėjau.
Tad natūralu, kad paauglystėje kyla noras tą bokštą sugriauti. Norisi sugriauti, kad galėtum pastatyti savąjį. Ta „tamsi“, maištinga fazė yra būtina. Ir kai vaikai tuo laikotarpiu klauso chaotiškos muzikos ar eksperimentuoja su išvaizda – tai visiškai normalu. Netgi sveikintina.
Čia ir prasideda ateizmas.
Man atrodo, kad ateizmas dažnai yra švaros etapas. Po prievartinio tikėjimo religijomis, viskas metama lauk – tam, kad žmogus galėtų atsiremti tik į tai, ką jaučia, mato, patiria tiesiogiai. Jokios prievartos tikėti tai, kas nesijaučia tikra. Ir tai yra sveika.
Aš pati buvau visiška ateistė ilgus metus – nuo maždaug 12 iki 19 metų. Ir tai buvo išlaisvinantis laikas. Galėjau mąstyti savarankiškai.
Bet galiausiai, jei esi smalsus ir dėmesingas, kažkas ima keistis. Pradedi pastebėti sinchroniškumus. Maldas, kurios išklausytos dar prieš ištariant. Malonės akimirkas, kurios nepaaiškinamos logika. Ir dvasinis kelias vėl prasideda – ne iš aklo tikėjimo, o iš asmeninės patirties.
Tada ir pradedi formuoti savo dvasinį kelią. Ne pagal kieno nors primestą istoriją, o iš savo sielos išminties.
Man atrodo, kad tokios deivės kaip Kali ar Pele tam pritartų. Griovimas, jų akimis, nėra chaosas dėl chaoso. Tai šventa ugnis, kuri nuvalo kelią tikram kūrimui.
2019-02-07