Apie ateizmą... ir paauglystę. Man ateizmas yra tarsi dvasinė paauglystė :)
Kai mokiausi apie Bacho gėles, viena smagiausių diskusijų buvo tada, kai kalbėjome apie vandenį ir Masaru Emoto tyrimus su vandens lašelių kristalais. Ir apie tai, kad, pavyzdžiui, sunkusis metalas ardo vandens molekules, o klasikinė muzika jas struktūrizuoja (tas pats su tam tikrais žodžiais, emocijomis, į vandenį siunčiamomis mintimis).
Ar pastebėjote, kad labai dažnai paauglystėje žmonės pradeda klausytis sunkios „destruktyvios“ muzikos? Rengtis juodai... keiktis... Atrodo, kad daro viską, kas naikina vandenį – ir turint omeny, kad žmonės yra 70+% vandens, tai kaip tik tai naikina pačius paauglius. Dabar būtų galima pagalvoti, kad čia kažkas ne taip - juk statyti "gerai", o griauti "blogai" - gal vaikams tai uždrausti? Tiesa ta, kad visa tai paauglius traukia, nes paauglystė yra tas metas, kai žmogus pamažu pradeda tapti atskiru nuo šeimos žmogumi – išsivaduoja iš tėvų primestų struktūrų, nuostatų ir pan., kad atrastų, kas jis pats yra už viso to.
Dabar įsivaizduokime, kad vaiko pasaulėžiūra yra tarsi didelis bokštas, ant kurio daugumą kaladėlių pastatė mama, tėtis, seneliai, kiti giminaičiai, mokytojai, draugai (pvz., aš aiškiai prisimenu keletą skirtingų paauglystės metų momentų, kai supratau, kad ir mokytojai, ir tėvai klysta - kad vaikystėje kai kuriose situacijose viską dariau teisingai, tik suaugusieji klydo (nors vaikystėje tose situacijose buvo tiesiog vidinis "error'as"... tai buvo tarytum vidinis trumpas jungimas - o juk man užaugus atrodo savaime aišku, kad suaugusieji kartais klysta)... Sulaukęs paauglystės supranti, kad tas ankstesnis bokštas yra kiek kreivas, ne visai mano ir ne visai apie mane, tad norisi savo bokšto... O dėl to tą ankstesnį bokštą kartais tenka nugriauti... Ta "tamsioji" destruktyvi stadija reikalinga tam, kad susiformuotų asmeninis pasaulio suvokimas, o jei vaikai klauso destruktyvios muzikos tuo laikotarpiu, eksperimentuoja su savo išvaizda ir pan. – visa tai visiškai normalu ir netgi sveikintina. Lygiai taip pat galbūt kas nors iš jūsų pažįstamų pradeda klausytis tokios muzikos suaugęs – labai gali būti, kad jam tiesiog reikia sunaikinimo tuo gyvenimo etapu, kad jis galėtų ant jo pastatyti naują save.
Manau, kad ateizmas yra tiesiog ramybės stadija, kai po prievarta įskiepyto religinio tikėjim,o sugriaunami visi įsitikinimai ir kurį laiką leidžia sau tikėti tik labai aiškiai apčiuopiamais dalykais, neverčiant savęs tikėti tuo, ko nėra ir natūraliai neatrodo akivaizdu. Ir tai labai sveika. Gana ilgai buvau visiška ateistė (įdomu, kad tai sutapo ir su paauglyste – maždaug nuo 12 iki 19 metų). Tačiau kažkuriuo momentu, nori to ar nenori, jei esi smalsus, pradedi pastebėti, kad kartais „kai esi pasirengęs“ gyvenime pradeda vykti stebuklai. Ir tada galima pradėti formuoti savo supratimą apie dvasinius dalykus, nepriklausomai nuo jokios religijos... Man atrodo, kad tokios deivės kaip Kali ar Pele pritartų šiam sunaikinimui vardan kur kas autentiškesnės kūrybos.
2019-02-07