Samhainas – senasis keltų metų ratas – atneša metą, kai šydas tarp pasaulių tampa itin plonas, beveik perregimas. Oras sustingsta, žvakės mirga ilgiau, o gyvieji ima girdėti balsus iš anapus. Kiekvienais metais šiuo laiku žmonės atsiveria tiems šnabždesiams: vieni per apeigas, kiti tiesiog pajusdami, kad kažkas daugiau slypi ore.
Šiame prisilietime prie anapusinio pasaulio slypi nepaprastas džiaugsmas. Pirmą kartą prisilietus prie subtiliųjų pasaulių, kai pro tave prabyla išmintis, kurios pats nebūtum sugalvojęs, apima svaiginantis jausmas. Akimirka „tai ne tik aš“ primena prisilietimą prie dieviškumo.
Bet pastebėjau ir pavojingą dėsningumą: išdidumą. Tylų pasididžiavimą, kad esi „išrinktasis“ čanelintojas. Subtilų pranašumo jausmą, kai vizijos ima atrodyti kaip įrodymas, kad esi pabudęs, apdovanotas ar teisesnis už kitus.
Būtent čia prasideda iškraipymas.
Daugybė Nematomų Veidų
Subtiliuose pasauliuose būtybių tiek pat, kiek žmonių žemėje. Kai kurios – išmintingos ir švelnios. Kai kurios – išdykusios ar maištingos. Kai kurios slepia apgaviką po šviesos skraiste. O kai kurios tėra atspindys tavo paties baimės, išdidumo ar sumaišties.
Net geranoriškos ne visada sako tai, ko tau iš tikrųjų reikia. Jos dažnai sako tai, ką tu nori išgirsti.
Jei pradedi tapatintis su tuo – jei tavo kanalas tampa šventu, o įžvalga – absoliučia neginčytina tiesa – nebetarnauji šviesai. Tarnauji savo šešėliui, persirengusiam dieviškumu.
Įsivaizduok, kad demonas, kurį kanalizuoji, tampa tavo didžiausia dovana. Ar paleistum jį, kai jis pasirengęs transformacijai? Žinoma, ne. Laikytumeisi jo, nes jis teikia svarbumo jausmą, ir abu liktumėte įstrigę iliuzijoje.
Štai kodėl nuolankumas šiame kelyje – ne silpnybė. Tai apsauga.
Išgirsti Melą Šviesoje
Turiu tokį gebėjimą: kai žodžiai skamba spindinčiai, vizijos gražios, bet po jais slypi iškraipymas, kažkaip matau, jaučiu, girdžiu butaforiją ir viduje išgirstu tylų „ne“.
Jaučiu tai ir savyje: savo matomose vizijose, girdimose mintyse, astralo žinutėse. Matau, girdžiu ar jaučiu, kada tai nėra gryna. Kartais tai ateina iš išorės – būtybės, ieškančios transformacijos, ar kitų žmonių projekcijos. Kartais – iš vidaus: prisirišę šešėliai ar apsaugos dalys, saugojančios seną žaizdą.
Išorinius lengviau atpažinti – jie svetimi. Vidinius pastebėti daug sunkiau - jie daug geriau geba apsimesti, kad yra mūsų vidinė tiesa. Anksčiau maniau, kad visi turi šį gebėjimą atskirti kur yra švari energija, o kur apgaulė. Bet vėl ir vėl mačiau, kaip tai, kas akivaizdu man, kitiems lieka nematoma metų metus. Tai skamba kaip supergalia, bet dažnai yra tikras prakeiksmas ir verčia jaustis be galo vieniša (nes ten, kur kiti mato spindintį auksą aš kartais matau butaforiją ir melą).
Kiekvienas galime išsiugdyti dvasinius įgūdžius, bet kai kuriems jie natūralesni – dažnai dėl vaikystės patirčių. Šis gebėjimas atpažinti melą viena mano stiprybių - tikrai esu stipresnė šioje srityje nei dauguma žmonių. Ir vis tiek kartais apsigąunu. Trumpam ar ilgiau. Svarbu tai žinoti ir likti nuolankiam, net kai atrodo, kad „viską žinai“.
Gebėjimas išsigryninti ir atskirti – tai menas jausti šviesą ir tamsą.
Ne su baime ar teismu, bet su giliu klausymu.
Paklausk savęs:
„Ar tai tikrai rezonuoja su Dievu? Su mano siela?“
Jei ne – nekovok. Tiesiog atpažink. Atsitapatink ir stebėk be vertinimo. Šešėliai ištirpsta, kai jie atpažįstami. Pastebėti jie dažniausiai numeta kaukes, parodo savo tiesą ir jei pasiruošę transformacijai, virsta šviesa.
Išoriniai Šešėliai ir Vidiniai Sargai
Žmonės dažnai bijo, kad atsivėrus dvasiškai prie jų prikibs kažkas tamsaus. Tai gali nutikti, bet gan retai ir tam reikalinga rimta priežastis. Išorinės būtybės niekada neateina atsitiktinai. Jos atsiliepia į tai, kas tavyje rezonuoja – nesąmoningai, bet garsiai.
Tie šešėliai, kurie lankosi pas mane (tai labai didelė dalis mano dvasinio darbo, tad susiduriu su jais tikrai nemažai), paprastai nori transformuotis ir būti pamatyti. Nebijau jų. Jie itin retai būna agresyvūs ar kažkaip linkę į asmeniškumus – net jei prieš transformaciją ir surengia dramatišką pasirodymą. Matau juos kaip pacientus. Pamatyti jie pereina į šviesą, o stebėti, kuo tampa po to, vienas gražiausių dalykų gyvenime.
Kad šešėlis tikrai prikibtų ar „užvaldytų“, tam tikra tavo dalis turi jį garsiai kviestis. Kai slepiesi nuo kažkokio skausmo, apsimeti, kad jo nėra, atveri tam duris. Tos būtybės rezonuoja su tokia apleista ir neišjausta žaizda ir ateina tam, kad ją nuo tavęs paslėptų. Taip šiti baubukai padeda sukurti scenarijų, kur tavo skausmas kuria chaosą, bet gali jaustis nekalta auka ("čia ne aš, čia ta būtybė").
Ilgainiui žmonės taip pripranta prie tokių įnamių, kad ima juos matyti kaip savo dalį, o kartais ir laikyti didžiausia dovana. Realybė matoma pro tamsų, iškreiptą stiklą, bet jaučiamasi ypatingu. Tokia būsena sunkiai gydoma – žmonės nenori paleisti to, kas duoda galios ar unikalumo.
Bet išeitis paprasta: tereikia nustoti bėgti ir pažvelgti į tą skausmą, kurį ši esybė saugo. Jį išjautus, bet koks toks susisaistymas automatiškai ištirpsta. Padėkok, paleisk, išsiųsk namo į šviesą. Taip abu išsilaisvinate ir vienas kitam padedate - toks iš tikro ir yra tokių "apsėdimų" galutinis tikslas.
Kitas šešėlių rūšis – ne išoriniai. Jie tavo dalys: apsauginiai, vidiniai sargai, gimę iš senų žaizdų. Jie ne pikti, o lojalūs. Sabotuoja, nes mano, kad taip tave saugo (ir dažnai tai būna būdai, kurie kažkada išties buvo labai svarbūs tave apsaugoti, tačiau išorinei situacijai pasikeitus, tampa labai destruktyvūs). Jie gali sudeginti santykius, blokuoti kūrybą, laikyti tave mažą – ir visa tai iš meilės, norėdami tau gero ir stengdamiesi apsaugot.
Jų neišvarysi, jie yra tavo dalis. Ir dėl to su jais reikia kalbėtis ir susitarti.
Yra keli skirtingi būdai: meditacijoje (susitinkant su ta dalimi vizijoje), tuščios kėdės metodas (viena kėdė tau, kita sergėtojui ir sėsdamas į skirtingas kėdes atstovauji save arba sergėtoją ir taip vedi pokalbį) ar rašant dominuojančia (aš) bei nedominuojančia (sergėtojas) ranka.
Kad ir kurį metodą pasirenki, padėkok už apsaugą ir ištikimą tarnystę. Parodyk, paaiškink, kad pavojus jau praėjo. Padėk rasti naują vaidmenį, kuris naudoja jų stiprybę, įgūdžius ir dovanus augimui, o ne baimei ar savidestrukcijai.
Pamoka Po Tamsa
Didysis šešėlinio darbo paradoksas, kad nėra ko bijoti.
Kiekvienas šešėlis, dvaselė, sergėjanti dalis gimė iš šviesos. Esmė gryna – forma tik iškreipta skausmo, baimės ir užmaršties.
Iššūkis – ne kovoti, o atpažinti. Prisiminti, kad net bauginantis dalykas yra Dievo audinio siūlas.
Bet mokėjimas atskirti – raktas. Atsiverti per greitai, dalintis per anksti ar čanelinti „žinutes“ visiems – ne pagalba. Tai chaosas. Dvasinės įžvalgos be įsižeminimo ir atsirinkimo tampa dvasiniu triukšmu (kaip aš dar mėgstu kartais vadinti dalimi dvasinio marazmo).
Nematomi pasauliai yra šventi. Jie reikalauja nuolankumo, tylos ir kantrybės.
Žinianešio Atsakomybė
Šiame kelyje esu daug metų. Esu patyrus vizijas, apsilankymus, pranašystes ir t.t. Absoliuti dauguma jų lieka tik man. Ir manau, kad taip ir turėtų būti.
Kai žinutė skirta kitam, tikrinu ją vėl ir vėl. Net gryna tiesa gali žaloti, jei pasakyta ne laiku. Žodžiai kuria realybę.
Jei norime čanelinti tyrai, svarbu neprisirišti prie gaunamų žinučių, jas laikyti lengvai:
„Štai ką gavau. Jei rezonuoja – imk. Jei ne – paleisk.“
Jei žmogus, kuriam ta žinutė buvo skirta, ją atmeta, nepergyvenk. Gal tai skirta ne jam. Gal jiems buvo naudinga tai išgirsti, kad per disonansą surastų savo tiesą. Gal jie tai žinutei dar nepasiruošę. Arba žinutė buvo skirta tau, o jie tebuvo veidrodis tavo patyrime.
Nuolankumas nėra galios trūkumas. Tai skydas, saugantis galią.
Matyti Ateitį ir Likti Dabartyje
Matyti ateities vizijas gali būti itin jaudinanti patirtis. Bet svarbu prisiminti, kad tokios vizijos niekada nėra nekintama tiesa. Jos rodo tikėtiniausią kelią, jei niekas nesikeis.
Tačiau kiekvienas žmogaus pasirinkimas atveria naują realybės giją. Ir jei žmogus nieko nekeičia, tai kai kurios pranašystės gali išsipildyti
Bet pasakyti kažkam „taip nutiks“ – ne pranašystė, o juodoji magija. Tai baimės sodinimas, ypač jei kalbame apie kažkokias nemalonias patirtis.
Jei pamatai sunkią ateities viziją, nepradėk skelbt apie pasaulio pabaigą. Žiūrėk giliau. Kas kuria tokią realybę? Ką galima pakeisti, pagydyti, rinktis kitaip?
Tuomet pasiūlyk pasidalinti savo įžvalgom. Ir jei žmogus nenori tavo patarimo ar įžvalgos, nuolankiai tai paleisk.
Jei priima – parodyk gijimo, pokyčio kelią. Tai yra tikra pagalba.
Įžvalga apie kito situaciją neduoda nei atsakomybės nei teisės kontroliuoti ar tvarkyti to žmogaus gyvenimą. Kartais geriausia pagalba tyli malda ir pasitikėjimas Dievu bei žmogumi. Ypač naujokams tik susiduriantiems su šiomis „galiomis“ tai yra išmintingiausias ir saugiausias kelias.
Tikroji vizijos prasmė dažnai visai ne tiesioginė vizija, o maža kibirkštis tavyje, vedanti į atjautą ar tiesą. Svarbiausia – nuolankumas: kiekvienas žmogus atsakingas už savo kelią, pasirinkimus ir gyvenimą, o mūsų darbas ne daryti įtaką ar kontroliuoti, o išlikti nuolankiais, pagarbiais ir įsižeminusiais bei padėti, jei to prašoma, o jei ne, pasitikėti kito žmogaus pasirinkimais ir Dievo valia.
Sezonas Šviesai ir Šešėliui
Samhainas moko: mirtis ir gyvenimas, tamsa ir šviesa – ne priešai. Jie susipynę meilužiai. Kiekviena sutikta būtybė – žmogus, dvasia ar šešėlis – neša to paties Šaltinio kibirkštį.
Tyrinėti nematomą pasaulį tiems, kas jaučia tokį kvietimą yra visiškai natūralu ir nieko tame blogo. Pavojus slypi išdidume, skubėjime ir aklume.
Tikras meistriškumas slypi ne vizijose ar dvasių prisišaukime. Tai gebėjimas susidūrus su anapusiniu pasauliu likti nuolankiam, geranoriškam ir žmogiškam.
Kai žvakės blėsta ir naktys ilgėja, atmink:
Gebėjimas atsirinkti – stipriausias apsaugos burtažodis, kurį kada nors ištarsi